Aktualijos

Šeštadieninis pasikieminėjimas

Vytautas Kazela

Įtampos pilnos karantino savaitės. Sau įmanoma skirti tik šeštadienio popietes, kad išvažiuotum į gamtą, atsipalaiduotum. Kitaip neištvertum – lūžtum. Kaip netikėtai lūžta šimtmečius stovėję medžiai.


Šįkart važiavau nežinau kur, ieškojau nežinau ko. Iš Utenos per Jataučius, Minčią, Švedriške Kazitiškio link. Švedriškėj anksčiau nesu buvęs. Čia prie įvažiavimo į kaimą nebejauną vyrą sutikau. Kartu savo moterį vedėsi. Abu be kaukių. Sustojęs išlipau ir pasilabinau. Sakau, o ar koronos nebijot, kad taip ramiai vaikštot? Vyriokas pakėlė aukštyn akis ir sako: „O tu ją matei? Mes tai nematėm!“ Ir ramiai tolyn link bažnyčios nuėjo.
Gražus įvažiavimas į Švedriškes: vienoje kelio pusėje – ežeras, kitoje – iš akmenų sumūrytos sienos nišoje – lietuviškas lurdas. Važiuoju toliau į kaimelio centrą. Centre vienoje kelio pusėje – namai, kitoje – bažnyčia ir kapinės. Seniau gyvieji gyveno kartu su savo mirusiaisiais. Velionį tik pernešdavo į kitą kelio pusę. Gal todėl tada žmonės didelėje santarvėje buvo? Tėvams ir seneliams iš kitos kelio pusės stebint negi netinkamai elgsies? Bažnyčia labai graži, bet, matyt, nedažnai ir negausiai lankoma. Tik šalia esančius kapus žmonės tvarko.

Tęsinį skaitykite 2020 04 08 „Utenyje“