Aktualijos

Rudens dienoraščių atšvaitai

Algimantas SIAURUSAITIS. ,,Kamonada“ išleido Bronislavos Martinkėnaitės-Veikutienės eilėraščių knygutę ,,Laiko atšvaitai“. Redaktorius Vytautas Kaziela. Kalbos redaktorė Rasa Milerytė. Viršeliui panaudotas Dalios Stalauskienės darbas. Jei norėtume trumpai nusakyti šios kuklios, bet gražiu viršeliu papuoštos knygos esmę, tam puikiai tiktų trumputė redaktoriaus anotacija: ,,Bronislavos Martinkėnaitės-Veikutienės knyga ,,Laiko atšvaitai“ išsiskiria jautriu kalbėjimu, subtiliomis metaforomis ir atvirumu. Autorei kūryba yra būdas kalbėti apie tai, kas skauda, ir perduoti gyvenimo patirtį skaitytojams. Brandaus žmogaus brandi knyga, nepaliekanti abejingų.“ Taip jau man nutiko, kad pirmajame atsitiktinai atverstos knygos puslapyje buvo eilėraštis ,,Žodžiai, žodžiai“ – tekstas, patvirtinantis redaktoriaus apibūdinimą ir nusakantis Bronislavos santykį su poezija. Dėmesį patraukė trys sakiniai, kuriuos supratau kaip išpažintį ir kūrybos misijos nusakymą: ,,Kai žodžiai lyg / Paukščiai / Susisuka sau lizdą /Širdyje / Ir čiulba, atėmę ramybę, /Ieškai kelio / Pabėgti, / Ieškai šešėlio / Pasislėpti. / Lauki, / Kad saulė apšviestų / Protą, / Skaldai akmenis / Jausmuose, / Kad išliktum savimi, / Bet būna / vėlu ir šalta. / Apsigyvena širdyje / Ilgesys / Ir savąją giesmę gieda.“ Pacitavau visą eilėraštį, nes perskaitęs paskutinį sakinį, išskaidytą į tris trumpas eilutes, ir pamatęs, kaip jaukiai prie inversijos ,,giesmę gieda“ prisiglaudęs ,,ilgesys“, supratau, kad gal ir neatsitiktinai redaktorius knygos autorei dalija tokius komplimentus. O kai dar kartą dėmesingai perskaičiau visą vienos strofos eilėraštį, jau stebėdamasis, kaip teksto ritmika išryškina svarbiausius prasminius akcentus ir kaip gražiai dera loginiai ir emociniai elementai , – supratau, kad kūryboje iš tiesų svarbu sulaukti, ,,kad saulė apšviestų / Protą“, ir pajusti: ,,Skaldai akmenis jausmuose, / Kad išliktum savimi.“ Negalėjau likti abejingas kūrėjos išminčiai ir kūrybos akto suvokimui. Tada jau griebiausi atidžiai skaityti viską iš eilės ir su vis didėjančia atida. Ploną 68 puslapių knygelę sudaro du skyriai: ,,Rudens dienoraščiai“ ir ,,Manoji planeta“, bet tai, perfrazuojant vieno eilėraščio pavadinimą, – tik vientisas pokalbis su savimi. ,,Rudens dienoraščių“ tekstai – tai gyvenimo tiesos ir kūrybinio įkvėpimo akimirkos, kai nebejaunas žmogus, kalbant eilėraščių frazėmis, sustoja akistatoje su likimu „atodūsio mirksnyje“ prie pakrypusios stotelės po verkiančiais žilvičiais, prie surūdijusių gyvenimo bėgių, kai rugsėjo spalvomis dar šviečia rudenio gėlės, bet mes jau rankiojam jų nubyrančius žiedlapius, kai pasiklystame ,,Gelsvėjančiam / dienorašty rudens“, nes ,,Taip žaidžia / Laikas / Su gyvenimu“. B. Martinkėnaitės-Veikutienės eilėraščiuose nemažai melancholijos ir vienišumo: ,,Pasilikau aš / Viena / Vėsiam glėbyje / Rudens, / Prisiglaudusi / Prie krintančių lapų / Lemties.“ Bet yra ir daug filosofinio optimizmo bei altruizmo supančiam gyvenimui : ,,Pripildysiu / Pilnas vazas / Nuoširdžiausių / Žodžių (…)/ Pamerksiu ten / Paskutinį rudenio / Žiedą – / Tegul žydi / Gyvenimą, / Tegul kalba / Likimu, / Tegu tiki / Krantais / Dienų trumpėjimo jūroj.“ Kūrėja realiai suvokia žmogaus lemtį: ,,Einu / Iš nežinios į / Nežinią, / O sraunios / Likimo upės / Klajūnės mintys / Rudens miglose / Pavasariu pražysta, / Pražysta / Ilgesio žiedais.“ Antrasis skyrius pavadintas ,,Manoji planeta“. Tiesą sakant, toji planeta nėra kuo nors išskirtinė, o nesunkiai suvokiama kiekvienam apie gyvenimo prasmę susimąstančiam žmogui, net jeigu jis ir neišlydėjo su gervėmis keliasdešimties savo rudens metų. Dažnai – tai tik bandymas suskaičiuoti saulėtekius ir saulėlydžius, pamatyti, kaip ,,Nesuprastos mintys / Pražydo / Kitame gyvenimo krante“. Žinoma, ne visi mes norime įsileisti svetimus į savo planetą, juolab žodžiais nusakyti savo išgyvenimus, nes, anot poetės, ,,Žodis – gražiausias / Žiedas, / Pražydęs ant / Laikinumo sparnų.“ Taip jau yra – susimąstyti apie laikinumą ir ieškoti amžinybės pradedame sustoję ant tam tikro brandos kranto, nuo kurio vienąkart išplauks mūsų laivas… Bet poezijos knygelėje yra ne tik gilios meditacijos, bet ir viltingo tikėjimo: štai eilėraštyje ,,Prakalbėk, likime“ sakoma: ,,Tikėjimas guodžia, / Tikėjimas saugo / Ir veda už rankos.“ Ir šis svarbus žmogui jausmas ,,Pripildo sielą tvirtybės / Būti savimi.“ Autorės kuriamoje poetinėje planetoje telpa namai (eil. ,,Mano likimo trobelė“), charakterio spalvomis nušvinta daiktai (eil. ,,Mano jaunystės suknelė“). Čia rasime jautrų eilėraštį, skirtą mamai: ,,Man šį takelį / Tu dovanojai / Ir drobės suknele / Tu papuošei mane.“ Lyrinio dienoraščio planetoje telpa gimtinė, yra net kelias, vedantis į Tėvynę. Literatės mintys sklandžiai gula į nuoseklų kalbėjimą, į monologą, rutuliojasi vientisas tekstas, kuriam net nereikia interpretavimo pastangų – tai ateina labai paprastai ir suprantamai, nors tekste ir nemažai poetinių išraiškos priemonių, kurias susiras labiau kūrybos techniką išmanantis skaitytojas. Kartais net užklumpa nuostaba, kaip kasdieniškai kūrėja perteikia svarbius ir dvasingus dalykus, kaip žodis pasiduoda poetiniam ritmui. Beje, apie ritmą. Man pasirodė, kad pulsuojantis teksto aritmiškumas, pasireiškiantis skirtingu skiemenų skaičiumi eilutėje, išryškina prasmes ir atspindi sudėtingą kasdienybės tempą – mūsų dienų liūdesio ir džiaugsmo akimirkų kaitą:

Ir kužda krante
Susiglaudusios nendrės,
Tyloje
Snaudžia
Medžių šešėliai ant vandens.

B. Martinkėnaitė-Veikutienė taikliai fiksuoja žmogaus būsenas bei gamtos detalėmis atspindi jausmus, vedančius prie filosofinių apibendrinimų: ,,O lapas dingsta nežinioj.“
Kūryba visada yra pokalbis su savimi ir kitu, panašiu į save. Gebėjimas ir noras suprantamai meno priemonėmis kalbėtis su skaitytoju yra graži likimo dovana žmogui.
,,Laiko atšvaitai“ – prasmingas rudens dienoraštis, skatinantis susimąstyti apie gyvenimo aritmetiką, apie žmogaus gyvenimo spalvas ir naktų šviesoje neparašytus laiškus, nevilties lange nutapytą tylos akvarelę – tarsi žemišką pasaką.
Į paskutinįjį sakinį surikiavau atmintin įstrigusių eilėraščių pavadinimus, sąmoningai linkėdamas, kad juos surastų skaitytojas.