Aktualijos

Poezija, gimusi vienumoje

Mūsų leidyklos knygos

Algimantas Siaurusaitis

„Tikra poezija parašoma tik vienumoje“, – nesename interviu yra pasakęs Bronius Šablevičius, kurio pirmąją poezijos knygą ,,Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“ išleido ,,Kamonada“. Knygos redaktorius Vytautas Kaziela. Kalbos redaktorė Regina Katinaitė-Lumpickienė. Interviu su autoriumi spalio pabaigoje spausdino ,,Utenis“, o knyga jau pakeliui pas skaitytojus.


Šiuolaikinį poezijos skaitytoją knyga užklups keletu netikėtų dalykų. Pirmiausia rinkinys gali nustebinti savo forma, primenančia horizontalaus formato bloknotą, kuriame 96 puslapiuose telpa 375 dvieiliai ir 49 penkiaeiliai tekstai. Koks nors modernesnis poetas iš kiekvieno dvieilio, kuriame yra 11–13 žodžių prasmingas tekstas, sudėliotų vertikalų atskirą puslapio tekstą po vieną žodį, nes, girdi, kiekvienas jų – svarbus ir gerbtinas. Beliktų tik susirasti dosnų rėmėją ir su tokia sunkiasvore 430 puslapių knygele – pirmyn į gyvuosius klasikus… Ieškojau nuorodos apie rėmėją labai dėmesingai, bet neradau. Neradau ir dailininko, nors sudomino grakštūs puslapių papuošimai, savotiškos vinjetės, beje, skirtingos atskiriems knygos skirsniams ar eilėraščių cikliukams. Bet čia jau, matyt, maketuotojo Remigijaus Čepuko nuopelnas.
Dėmesį turėtų patraukti ir viršeliams panaudotos B. Šablevičiaus nuotraukos. Pirmajame – kukli bruknių kekė (ne žemuogės!?), kuri man kažkodėl pasirodė panaši į du vabzdžius, o gal žmogeliukus, pasiklydusius samanų ir kerpių karalystėje. Dar labiau fantasmagoriška paskutinio viršelio nuotrauka, kurioje apsamanojusių akmenų sąvartynas man primena prieštvaninių gyvūnų kapines. Gal ir pralinksminau žinomą fotografą savo erezijomis, bet manau, kad ir čia slypi kažkokia rinkinio metafora…
Prisipažinsiu, apie ilgametį Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoją B. Šablevičių žinojau nedaug. Buvau pastebėjęs kaip įdomų gamtos fotografą. V. Kazelos interviu ,,Utenyje“ (spalio 26 d.) padėjo suprasti (bent taip įsivaizduoju) žemuogių vėrinius netikėtai įdomioje poezijos knygoje.
B. Šablevičius, biologas ir publicistas, jau penkis dešimtmečius rašantis populiarius tekstus apie gamtą, yra baigęs ir VU Istorijos fakultetą bei dirbęs paminklosaugos srityje. Biologiją Vilniaus pedagoginiame institute studijavo neakivaizdžiai. Keturiolika metų kaupė medžiagą apie erelio žuvininko gyvenimą ir apgynė daktaro disertaciją. Buvo kviečiamas dirbti Zoologijos katedroje, bet liko ištikimas darbui gamtoje, darbui, kuris teikia didžiulį malonumą. B. Šablevičius yra parašęs knygų apie vabalų gyvenimą, vėliau susidomėjo pelėdomis, Ignalinos rajone surado tris augalų rūšis, kurių nėra niekur kitur Lietuvoje.
Kaip gimsta B. Šablevičiaus poezijos tekstai, supratau skaitydamas erelio žuvininko stebėjimo aprašymą: ,,Medyje praleisdavau 16–18 valandų, nes išlipti iš slėptuvės turi tamsoje, kitaip paukščiai pradės bijoti palapinės“, – pasakoja autorius. Rašiklius ir bloknotus priraišiodavo prie šakų. Tiek laiko „gyvenant“ medžių viršūnėse – erelio žuvininko lizdai labai aukštai – gimsta apmąstyti, koncentruoti poetiniai tekstai. ,,Lakoniški dvieiliai ir penkiaeiliai iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg atskiri karoliukai, pasipylę ant grindų. Tačiau jie surikiuoti tam tikra eilute, kaip žemuogių uogelės, suvertos ant smilgos šiaudo…“– rašoma knygos anotacijoje. Maža to, skaitydamas skyrių ,,Slėptuvių niekur nėra“, imi įtarti, kad eilėraščių pavadinimai tampa atskiru tekstu – nauju eilėraščiu:
Nepasislėpsi nuo svarbiausio Klaustuko
Nepasislėpsi nuo Didžiųjų minčių
Nepasislėpsi nuo Laiko tiksėjimo
Nepasislėpsi žmonėse nuo Vienatvės
Nepasislėpsi nuo Praeities
Nepasislėpsi nuo bitės Likimo
Nepasislėpsi nuo tikro Rudens
Nesislėpkite, paukščiai !

Sutiksite, kad taip apsibrėžiamas svarbiausių egzistencinių tiesų ratas. ,,Trumpuose žodžiuose glūdi meilės, gamtos didingumo, tėviškės, vaikystės dienų, draugystės, moralinių vertybių, žmogaus laikinumo ir rudens, kaip mirties simbolio, apmąstymai. Todėl poezijos eilutės persmelktos minorine nuotaika – jos kviečia atsigręžti į mūsų pačių patyrimus ir veda skaitytoją per realų gyvenimą, neleisdamos nuskristi į tuščios romantikos padanges“, – rašo anotacijoje knygos redaktorius.
Stebina gamtinių motyvų įprasminimo logika. Skaitydamas kai kuriuos iš dvieilių strofų (beitų) sunarstytus eilėraščius, ėmiau spėlioti, kad B. Šablevičius į lietuvių literatūrą pasiryžęs sugrąžinti kasidos žanrą – arabų ir persų literatūroje nuo VI a. žinomą kūrybos formą su aiškia įžanga, pagrindine dalimi ir epilogu. Nors, tiesą sakant, tai tik geros – žodžio paslaptimi, skambesiu ir logika pagrįstos – poezijos ženklas. Poezijos, kuriamos mokslininko, vadinančio save humanitaru. ,,Nemėgstu nei modernizmo, nei popso. Kiekvienas rašantis turi sau atsakyti į klausimą, ar jis nerašo makulatūros“, – jau cituotame interviu V. Kazelai aiškina knygos autorius.
Kūrėjo nuostatas ir intencijas padės suprasti ir trumpas autoriaus įžanginis žodis.
Ką dar jums patarti?
Minėtame interviu B. Šablevičius pasakoja apie vabzdžiaėdį augalą aldrūnę, laikytą išnykusia, bet vėl atrastą Ignalinos rajone. Tas augalas neturi šaknų, turi tik pūsleles, į kurias įlindus mažam vabzdžiui, pūslelė užsidaro ir augalas suvirškina gyvūnėlį. Rudenį tas pumpuriukas, augalo viršūnėlė, nuskęsta ant dugno, o pavasarį, kai vanduo sušyla, pakyla į paviršių, pradeda augti ir toliau… medžioja.
Kartais dienų tėkmėje taip išnyra geri kūrėjai ir gera kūryba, nustebinanti ir verčianti stebėtis…
Linkiu, kad ir jus sumedžiotų gera poezija. Tokia kaip knygoje ,,Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“.