Rasa MILERYTĖ. 2021-aisiais sueina 30-dešimt metų nuo tada, kai sausį Sovietų Sąjungos karinės struktūros ginklu bandė nuversti teisėtai išrinktą šalies politinę valdžią. 1991 m. Sausio 13-ąją Vilniuje įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybei, bandančiai jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą. Bandymai šturmuoti Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus buvo vykdomi nuo sausio 9 d. Prie televizijos bokšto Vilniuje per 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, žuvo 14. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti Parlamentą kariškiai atsisakė. Tą įsimintiną dieną ginti laisvės į Vilnių plūdo visos Lietuvos piliečiai. Tarp jų – ir uteniškiai. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjęs uteniškis Saulius Bučinskas pamena tarp žmonių tvyrojusią vienybę ir viltį, kad tapsime laisvi.
Saulius Bučinskas, uteniškiams pažįstamas kaip Utenos kamerinio teatro aktorius, 1991 buvo 25-erių ir tarnavo Krašto apsaugos tarnyboje. Tą įsimintiną sausį pirmą kartą į Vilnių su dar 30 kolegų nuvyko 8 dieną, kai sostinėje organizacija „Jedinstvo“ ir LPK (SSKP) prie Aukščiausiosios Tarybos surengė protesto mitingą, o Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją pakvietė Lietuvos žmones ateiti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų paremti savo valdžios. Pagal paskyrimą iš tarnybos pasienio apsaugos pareigūnai vyko saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, S. Bučinskas ten praleido maždaug parą.
Įvykiai sostinėje toliau kaito: sausio 9 d. nuo ankstyvo ryto Vilniuje virš miesto ratus suko sovietų kariniai sraigtasparniai, mėtę atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma, kad Lietuvos Parlamentas ir Vyriausybė veda šalies gyventojus į pražūtį. Tą pačią dieną apie 14 val. Vilniaus oro uoste nusileido pirmasis sovietų armijos lėktuvas, atgabenęs 50 Pskovo divizijos desantininkų ir grupę aukštų sovietinės armijos kariškių. Vėliau atskrido KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“. 16 val. prie Aukščiausiosios Tarybos pradėjo rinktis jedinstvininkai, sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai. Minia reikalavo įvesti SSRS prezidento valdymą. Kitoje aikštės pusėje Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kvietimu susirinkę tūkstančiai vilniečių skandavo „Lietuva“, „Landsbergis“ ir dainavo lietuviškas dainas. Į vilniečius, palaikydamas Lietuvos teisėtą valdžią, per radiją kreipėsi stačiatikių archivyskupas Chrizostomas. Po pietų radijo diktorė pakvietė vilniečius atvykti į Sudervės gatvę – prie Vilniaus televizijos bokšto, jau apsupto šarvuočių.
Įvykiai įgavo pagreitį visoje šalyje. Utenoje sausio 9 d. uteniškiai savanoriai jau budėjo prie pašto, vandenvietės, elektros pastočių ir kitų ekonomiškai svarbių objektų. Sausio 13 d. po šv. mišių Utenoje vyko piliečių mitingas prie pašto, jo metu žmonės buvo kviečiami vykti prie Aukščiausiosios Tarybos. 30-ies metų senumo įvykius menantys uteniškiai liudija, kad buvo akivaizdu, jog vyksta kažkas labai svarbaus, bet dar nebuvo aišku, į ką viskas išsirutulios ir kaip baigsis.
Sausio 9-ąją 17 val. 30 min. nacionalinis radijas vėl prašė vilniečių pagalbos – kvietė skubiai rinktis prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų Konarskio gatvėje. 18 val. 40 min. pranešta, kad sovietų ginkluotosios pajėgos pasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos prieigų ir nuo Televizijos bokšto, tačiau pavojus dar nepraėjo. Naktį sovietų armijos šarvuočiai blokavo Vilniaus tiltus.
Dar kelios nerimo kupinos paros, bet Lietuvos piliečiai vis dar nenujautė, jog artėja vienas svarbiausių pilietiškumo egzaminų. Tuo metu okupantai aktyvius veiksmus vykdė ne tik Vilniuje, bet visoje šalyje: užiminėjo Krašto apsaugos departamento pastatus kituose miestuose, puolė pasienio postus, o Vilniaus gatvėse karinė technika judėjo vis intensyviau. Uteniškis S. Bučinskas pasakojo, kad visi Krašto apsaugos pareigūnai, dėvintys uniformas, į įvykius privalo reaguoti pagal situaciją. Kai vėlyvą Sausio 13-osios naktį užimamas Televizijos bokštas, o šarvuočiai ir tankai pradeda judėti link Aukščiausiosios Tarybos, tūkstančiai Lietuvos gyventojų jau susibūrę prie šių svarbių objektų. Tarp jų ir S. Bučinskas.
„Kai prie Televizijos bokšto prasidėjo tragiški įvykiai, mes buvome Aukščiausios Tarybos rūmuose. Radijo stotys pradėjo pranešinėti, kad tankai juda link mūsų. Dalį mūsų išvedė iš Tarybos pastato ir paskyrė saugoti įvairias vietas. Aš kartu su dar keliais žmonėmis budėjau ties Žvėryno tiltu, kur buvo įrengtos barikados, – pasakojo uteniškis. – Ar bijojau? Jaučiau nerimą, bet kai tau 25-eri, apie tai negalvoji. Tada man buvo svarbiau apginti savo svajones ir idėjas, kurias iš mūsų norėjo atimti okupantai.“
S. Bučinskas pasakojo, kad per tiek laiko konkrečios datos, įvykių valandos atmintyje nublanko, bet liko aiškūs prisiminimai apie žmonių vienybę, nesavanaudiškumą, viltį ir drąsą. Pasak S. Bučinsko, ne valdžia, o būtent tie patriotiškai nusiteikę drąsūs žmonės iškovojo laisvę.
„Tokios imperijos kaip sovietų valstybes traiškydavo nykščiu. Jiems nieko nereiškė tų valstybių valdžios bandymai susitarti. Ne valdžia iškovojo laisvę. Nieko nebūtume pasiekę, jei ne tos minios, kurios susirinko prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos. Nežinau, kodėl sovietai nepuolė Aukščiausiosios Tarybos, bet viena iš man girdėtų versijų – todėl, kad buvo labai daug žmonių“, – pasakojo uteniškis.
Net ir tada, kai sovietų kariai atsitraukė nuo televizijos bokšto ir Aukščiausiosios tarybos pastato, įtampa nenuslūgo. Paskutinis sovietų armijos ešalonas iš Lietuvos išvestas 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 46 minutės. Bet, pasak S. Bučinsko, po kruvinos Sausio 13-os nakties tapo aišku: būsime laisvi.
Tai, kad taikiems Lietuvos piliečiams, apsiginklavusiems trispalvėmis, dainomis ir viltimi, pavyko įveikti apmokytą ir ginkluotą sovietų kariuomenę, galima prilyginti stebuklui.
„Juk mes neturėjome jokių rimtų ginklų. Ką mažo kalibro šautuviukas, medžioklinis šautuvas ar iš laiptinių turėklų išsukti metaliniai vamzdžiai, kuriais „ginklavosi“ lietuviai, gali padaryti prieš tankus? Bet susivienijus mums kažkaip pavyko.“
S. Bučinskas viliasi, kad kito tokio pilietiškumo ir patriotizmo egzamino Lietuvai neprireiks, nes, pašnekovo manymu, sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar ginti šalies vėl susirinktų tiek daug žmonių. Nors yra patriotiškai nusiteikusio jaunimo, netrūksta ir valdžia nusivylusių žmonių. Uteniškis baiminasi, kad iškilus panašioms grėsmėms iš šalies emigravusių žmonių skaičius dar labiau padidėtų.
„Tikiuosi, kad klystu“, – sakė S. Bučinskas.
Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, minint Laisvės gynėjų dieną žmonės kviečiami uždegti žvakutes, simbolizuojančias šviesą, teisingumą atmintį ir laisvę, ir senu lietuvišku papročiu pagerbti 1991-ųjų Sausio 13-ąją žuvusius tautiečius, taip patvirtinant, kad jų aukos niekada nepamiršime. Tai – pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“, dalis.
