Visuose amžių ir istorijos verpetuose pats svarbiausias buvo, yra ir bus žmogus, statęs, kūręs, gražinęs miestą. Kviečiame atvykti pas mus ir aplankyti Utenos kraštotyros muziejų, kurį 1929 metų lapkričio 22 dieną įkūrė Antanas Namikas. Mums jis – tikras stebuklas.
Tikra pirmoji žinia apie Uteną mus pasiekė apie 1261-uosius metus, kai karalius Mindaugas, perleisdamas kalavijuočiams kai kurias lietuvių žemes, už jam suteiktą pagalbą užrašė ir Uteną (dokumente ji paminėta Utten vardu). Kai kurie istorikai šį Mindaugo dokumentą laiko Ordino falsifikatu, vis dėlto, abejotina, ar Ordinas kad ir sufalsifikuotame dokumente būtų galėjęs įrašyti nebūtą vardą. Istorikai pažymi, kad XIII a. viduryje pilį valdė Nalšios kunigaikštis Daumantas, čia kūrėsi gyvenvietė, davusi pradžią Utenos miestui. Vokiečių kronikose Utena buvo vadinama Uten, Utten, Vitena ir kitais vardais. Utenos vardas siejamas ir dar su vienu labai svarbiu ir tragišku ką tik karalyste tapusios Lietuvos įvykiu: Daumantas ir karaliaus Mindaugo giminaičiai Treniota bei Tautvilas sudarė sąjungą ir 1263 m. nužudė Lietuvos karalių. Vienoje senoje rusų kronikoje rašoma, kad Daumantas su 300 karių pasitraukė į Pskovo žemes. Daumantas ir buvęs paskutinis Utenos kunigaikštis. Prie dviejų Narkūnų piliakalnių žmonės apsigyveno II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Vietą savo sodyboms jie rinkosi ne tik prie vandens telkinio Utenaitės upelio, bet ir prie netoliese buvusio ypatingų galių turinčio Sveikatos šaltinio. Tuo laikotarpiu čia gyvenę žmonės puikiai mokėjo apdirbti kaulą – tą liudija rasti ne tik patogūs darbo įrankiai iš kaulo ir rago, bet ir meno kūriniai. Miesto teritorijoje aptikti pavieniai žalvario dirbiniai ir gausios liejimo formos rodo čia buvus savotišką amatininkystės centrą. Amatininkai tuo laikotarpiu vykdė mainų prekybą su aplinkinėmis žemėmis. Puodus ir kitus keramikos dirbinius savo poreikiams gaminosi kiekviena šeima. Muziejaus archeologijos rinkinyje sukaupti unikalūs ir vertingi eksponatai. Jame saugomas kaulinis smeigtukas, kuris buvo naudojamas daugiau kaip prieš 3 tūkstančius metų. Jis ornamentuotas, rastas ne piliakalnyje, o žalvario amžiaus kapinyne. Išskirtinio dėmesio verti Taurapilio pilkapyno radiniai, ypač rasti viename palaidojime – vadinamajame „kunigaikščio kape“. Jame kilmingas karys buvo palaidotas kartu su gausiomis ir brangiomis įkapėmis. Dalis kape rastų daiktų yra vietinių meistrų darbo, bet yra ir tokių, kuriuos naudojo Dunojaus baseino kraštuose V–VI a. gyvenę žmonės. Archeologai tvirtina, kad Taurapilyje rastas didžiausias importinių daiktų komplektas Lietuvos kapinynuose. Tikėtina, kad čia palaidotas kunigaikštis buvo nemažos kariaunos vadas, o tie iš svetur atkeliavę daiktai – tai karo grobis, gautas iš hunų arba jam atitekęs per susirėmimus su hunais, nes klajokliai hunai V a. plėšikaudavo Lietuvos teritorijoje. Greičiausiai kaip karo grobis į Lietuvą pateko ir XIII a. Vakarų Europoje nukaltas kalavijas su įmuštais ženklais ir lotyniškomis raidėmis. Tokių kalavijų randama labai retai. Iš XVI a. mus pasiekė amuletas, padarytas iš rago ir geležies, nešiojamas ant diržo. XIV–XV a. lietuvių kapuose randama amuletų iš lokio nagų ir ilčių. Pas mus eksponuojamas raginis-geležinis amuletas – vienintelis toks radinys, žinomas Lietuvoje. Moterys puošdavosi žalvarinėmis antkaklėmis, apyrankėmis, auskarais, grandinėlėmis, segėmis, o turtingos ir aukštą padėtį užimančios moterys turėjo ir brangių gintarinių papuošalų. Toks papuošalas – žvangučių ir gintaro apyvara, datuojama XV a. pradžia, – rastas Utenos rajono Ažugirių kaime archeologų tyrinėtame turtingos moters kape. Vyrai tais laikais nešiodavo puošnius diržus su sagtimis, prie diržų kabindavo odines pinigines su apkalais.
Tęsinį skaitykite 2019 11 20 „Utenyje“
