Vytautas Kazela
Tiesą sakant, jau buvau pasiilgęs mugės šurmulio ir atmosferos. Todėl į pirmąją mugę Utenoje susiruošiau ne kaip į darbą, bet kaip į šventę. Kas mane domina? Tikrai ne kinų blizgučiai. Į mugę aš neinu nusipirkti duonos, esu labai nuoseklus ir valgau tik vieno gamintojo vienos rūšies duoną. Man gražu pasižiūrėti į ką tik rūkytas dešras, žuvį. Tuos dalykus, jei ir valgau, tai tik paties išrūkytus. Mielai fotografuoju senuosius mugės simbolius – riestainius. Mugėje aš ieškau perliukų – tų, kurie pardavinėja savo užaugintą ir pagamintą produkciją. Yra tikri savo verslo entuziastai, gal net aistruoliai, gerąja šio žodžio prasme. Ir visada ką nors randu. Radau ir šį kartą.
Pirmiausia užkabino „Šventojo Vincento vyninės“ stendas, pažymėtas tautinio paveldo A ženklu. Gyvenime man teko dalyvauti vynų degustacijose Austrijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Gruzijoje. Atsimenu, kaip ragavome vienuolių užauginto ir pagaminto vyno viename Italijos vienuolyne.
Alkoholio kiekiai, išgeriami Lietuvoje, verčia kažko imtis, ir aš suprantu, kad visokie ribojimai yra reikalingi. Pirmiausia reikia žmones mokyti vartojimo kultūros. Tai jau seniai suprato Vakarų Europos šalys.
Tęsinį skaitykite 2020 06 17 „Utenyje“
