Rasa MILERYTĖ. Dirbti nenorintys uteniškiai bando pasinaudoti kraštiečių geranoriškumu: prašinėja pinigų ir nė nebando slėpti, kam juos išleis. Pirks cigarečių ir alaus, o jei alkoholio nebeparduos, tiks ir burnos skalavimo skystis. Pastaruoju metu vis dažniau pastebimas pinigų prašinėtojų duetas atvirauja: dirbti jiems neapsimoka.
„Man vienas jų tiesiai šviesiai pasakė, kam jam reikia pinigų. Cituoju: gal galit padėti, nemeluosiu, trūksta vieno euro alui“, – stebėjosi Žydrūnė. Panašia patirtimi dalijasi ir kita uteniškė: „Prie parduotuvės „Mano sodas“ manęs paprašė pinigų alui, sakau, eik dirbt, jaunas esi, o jis man sako, kad dirbt neapsimoka, nes antstoliai daug atskaičiuoja, o vogti atsibodo. Paskui, nieko nepešęs, nuėjo ir iš kišenės išsitraukė burnos skalavimo skysčio.“
Uteniškių teigimu, išmaldos prašantys vyrai – darbingo amžiaus, iš pažiūros sveiki, tikrai ne tokie, kurie neturėtų galimybių užsidirbti. Tačiau kam dirbti, svarstė pašnekinti žmonės, jei galima pasipelnyti kur kas lengviau. Beje, ypač lengvai prašymams pasiduoda vyresnio amžiaus moterys.
Lietuvoje skursta kas penktas žmogus, daugelis jų stokoja pinigų būtiniausioms reikmėms – ne tik vaistams, bet ir maistui. Ar sąžininga, kad žmonių dosnumas išnaudojamas priklausomybėms tenkinti? Uteniškių manymu, viena vertus – gerai, kad prašinėtojai nemeluoja, kur išleis pinigus, kita vertus – tai tikrai įžūlu.
Uteniškis Vaidas Vinčiūnas sakė esąs prieš aukojimą, kai pinigai panaudojami, būkim atviri, alkoholiui, cigaretėms. Jo teigimu, jauniems vyrams visada atsiras darbo, o aukoti alkoholiui – pinigų išmetimas į balą. Pašnekovui apmaudu, kad tokie saldžialiežuviai išvilioja pinigus iš pensininkų, kurie ir patys nėra turtingi. „Juk aišku, kad tie pinigai tikrai ne maistui bus skirti“, – piktinosi vyras. Turintiems atliekamų pinigų ir norintiems padėti, V. Vinčiūnas patarė prisidėti prie „Maisto banko“ akcijos, aukoti sergantiems sunkiomis ligomis ar nukentėjusiems nuo nelaimių.
Kitų uteniškių manymu, prašinėtojų kompaniją dažnai galima sutikti autobusų stotyje. Iš ten jie esą nuolat išvaromi, bet apsuka ratą aplink Uteną ir vėl grįžta. „Vienas vis siūlydavo už kelis eurus pirkti telefonų ir kitokių daiktų, tikriausiai vogtų, nes kur kitur gaus? – svarstė pašnekovai. – Anksčiau nuolat matydavom juos autobusų stoty, paskui kuriam laikui dingo, o dabar, žiūriu, jau pakeitė vietą. Bet stotyje jie tikrai labai gerai žinomi. Manęs prašė euro, sakau, jau po dvidešimtos valandos, neparduos, sako, tai aš rytoj nusipirksiu. Vienas jų jau seniai elgetauja, kokius trejus metus tai tikrai. Kartais prašo tik keliasdešimt centų, sako, burnos skalavimo skystį pirks. Gaila, kad taip nusivažiuoja jauni žmonės, bet nėra kaip jų pateisinti.“
Tokių prašinėtojų Utenoje yra ir daugiau. Po miestą vis vaikštinėja paaukoti prašanti garbaus amžiaus ponia, apie kurią sklinda gandai, esą Vilniuje turi neblogą butą ir gana pasiturimai gyvena. Prie bažnyčios ir kelių parduotuvių vis sukinėjasi tamsaus gymio vyras, prašantis nors kelių centų. Kam iš tiesų skirs pinigus, neatvirauja, tačiau akivaizdu, kad ir jis įklimpęs į alkoholio liūną.
Prieš kurį laiką, lietingą spalio dieną, prie vienos didžiųjų miesto parduotuvių buvo galima išvysti moterį, laikančią plakatą su kvietimu paaukoti neįgalaus vaiko rankos ir kojos protezams. Moteris rankose laikė plastikinį aplanką, į kurį buvo galima dėti aukas. Uteniškiai aukojo noriai: aplanke matėsi nemenkas pluoštas kupiūrų po 10 ir 20 eurų. „Netikiu, kad pinigų iš tiesų reikėjo vaiko protezams, – sakė uteniškė Monika. – Kiek esu pastebėjusi, kai žmones ištinka rimta bėda, jie kreipiasi į įvairius fondus ir aukas renka su jų pagalba. Arba aukoti pakviečia žiniasklaida, plačiai nušviesdama problemą, kuriai spręsti reikia pinigų. Prašinėjantys gatvėse naudojasi žmonių gerumu ir lengvatikyste. Labai patogu: iškeli plakatą, apsimeti nebyliu arba kitakalbiu, tavęs nieko neklausinėja, stovi, o pinigai krinta į rankas.“
Galimai ta pati moteris neseniai buvo pastebėta Vilniuje: respublikinis žiniasklaidos portalas rašė apie apie tokį pat plakatą laikiusią moterį, tariamai nekalbančią lietuviškai, o suaukotus pinigus dėjusią į plastikinį aplanką. „Dideliame mieste per dieną galima susirinkti ir kelis šimtus eurų, dirbantieji tiek gal ir per visą mėnesį neuždirba, – piktinosi Monika. – Matyt, tai geras „verslas“, jei po visą Lietuvą važinėja.“
Pastaroji istorija primena prekybos žmonėmis scenarijų – išnaudojimą elgetauti, kai socialiai pažeidžiami žmonės įviliojami į spąstus ir verčiami prašyti išmaldos, kurią vėliau atiduoda išnaudotojui, bet, Monikos manymu, tai tiesiog gudri apgavystė.
Tomas nuolatinį prašinėtoją vis sutinka Dauniškio mikrorajone. „Kartą net parduotuvėj prie kasos atsisuko, mat pritrūko centų alui, – juokėsi uteniškis. – Turbūt įsidėmėjo mane, dabar visada, kai pamato, prieina, sako – trūksta kelių centų alui, kitąkart – cigaretėms. Jei turiu centų kišenėje, duodu. Neskatinu priklausomybių, bet jeigu žmogui tik tiek reikia iki visiškos laimės… Gaila žmogaus, tai ir duodu. Nors suprantu, kad ne kelių centų trūksta, o iš tokių kaip aš visą reikalingą sumą ir susirenka per dieną.“
