Vytautas KAZELA. Garsėjame visoje Europoje gražiai tvarkomais kapais. Vėlinių laikotarpis kažkoks visai nerealus – mirusiųjų miestas paskęsta žvakių šviesos jūroje. Bet šį kartą kalbėsime ne apie tai. Kalbėsime apie naująsias ir senąsias Utenos miesto kapines.
Labai dažnai tvarkyti artimųjų kapų atlekiame lyg į gaisrą, kad tik viską padarytume kuo greičiau, nes laukia kiti suplanuoti darbai. Kiekvienais metais „Utenos komunalininko“ žmonės prie vienų ir kitų kapinių atveža po keletą sunkvežimių smėlio ir kompostinės žemės, nors jau pastebėta, kad poreikis mažėja. Daug kas kapavietes užpylė skalda, kiti net aklinai užklojo plokštėmis.
Nežinau, kaip mirusiesiems, o štai dėl sveikatos ar atstumų rečiau aplankantiems kapus tikrai patogiau. Nurinkai sudegusias žvakes ir pajuodusias dirbtines gėles, perbraukei granitinį ar marmurinį paviršių drėgnu skudurėliu ir gražu. Uždegei žvakelę ar didžiulę, kelias paras degančią žvakę ir ramu.
Per tą skubėjimą pamirštame net maldą už mirusiuosius sukalbėti, papasakoti apie savo gyvenimą, pasiguosti. O jie juk mūsų pasiilgsta. Ne veltui anksčiau šis laikotarpis vadintas Ilgėmis.
Bet aš vėl ne apie tai…
Anksčiau dvidešimt metų gyvenau prie senųjų miesto kapinių. Tada čia stovėjo didžiulis mišrių šiukšlių konteineris. Matydavau vakarais čia atvažiuojančius automobilius ir iš bagažinių traukiamus ir į konteinerius verčiamus maišus. Po nakties kartais čia atsirasdavo senų padangų ar statybinio laužo krūvos. Kartą suskaičiavau net 16 lango rėmų. Juokiausi tada, kad mirusieji prieš žiemą keičia langus. Bet mano šunelis, sulaukęs garbingo amžiaus, prieš penkerius metus iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus, o ir pats jau trejus metus gyvenu kitur.
Ar kas nors pasikeitė per tą laiką, teiraujuosi UAB „Utenos komunalininkas“ atliekų tvarkymo skyriaus viršininko Stanislovo Bareikio.
Prie kapinių pastatėme rūšiuotoms šiukšlėms skirtus konteinerius. Nors, kaip žinote, mirusiesiems buities rūpesčiai neaktualūs, bet dėl visa ko pastatėme vieną konteinerį, skirtą buitinėms atliekoms. Be to, stovi konteineris ir žaliosioms atliekoms. Mums darbymetis – prieš Vėlines ir po jų, taip pat prieš Motinos dieną. Tada atliekas vežame kelis kartus dažniau.
Gaila, tačiau žmonėms dar svetimas atliekų rūšiavimas. Viskas pilama kur kam patogiau. O juk nesunku nurautas gėles mesti į tam skirtus konteinerius, stiklui ir plastmasei irgi nurodytos vietos. Mes sudarome visas sąlygas – statant naujus antkapinius paminklus, keičiant kapavietės aptvėrimą, prašome nedaug – tik senus antkapius, betono atliekas išvežti už kapinių tvoros. Tada jau mūsų darbas – išvežame į tam skirtą aikštelę.
Aikštelėje susidarius didesniam atliekų kiekiui jas sumalame į skaldą. Didžiausia problema, ypač prie senųjų kapinių, – iš miesto atvežamos ne tik buitinės šiukšlės, baldai, bet ir statybinis laužas. Atveža ne tik gyventojai, bet ir mažos įmonės.
Jau imtasi atitinkamų priemonių – savivaldybės viešosios tvarkos skyrius stengiasi, kad pažeidėjai neliktų nenubausti. Naujosiose kapinėse veikia stacionarinės vaizdo kameros, prie senųjų buvo pastatyta kilnojama vaizdo kamera. Ji čia „svečiuosis“ dažniau. Pažeidėjams surašomi protokolai, skiriamos baudos.
O kapus uteniškiai prižiūri neblogai. Emigrantai samdo pažįstamus žmones, kurie pasodina gėlių, vasarą jas palaisto, prižiūri. Aišku, yra ir prasčiau tvarkomų kapaviečių. Bet ką ten žinosi, gal likę artimieji jau garbaus amžiaus ir nebeturi jėgų.
Kaip sektiną pavyzdį noriu paminėti Utenos globos namus. Globos namų gyventojai turi atskirą teritoriją, kurioje laidojami šiuose namuose gyvenę ir mirę žmonės. Visada prieš Vėlines iš globos namų atvyksta būrelis žmonių, sutvarko kapus. Išrūšiuoja atliekas ir tvarkingai sumeta į tam skirtus konteinerius, padeda savo rankomis nupintus vainikėlius, uždega žvakeles.
Kapinės užima didelę teritoriją ir jų plėtra negali tęstis amžinai. Savivaldybė planuoja statyti kolumbariumą, bet ir šiuo metu niekas netrukdo laidoti urnų šeimos kapavietėse. Šis būdas, manau, labiausiai tinka mūsų žmonėms, o ir kapinių nereikėtų taip sparčiai plėsti.
Dėkui Dievui, jau kuris laikas nebepasitaiko vandalizmo atvejų. Tačiau yra jaunuolių, vakarais sėdinčių ant kapinių tvoros, valgančių traškučius, besikalbančių. O juk Utenoje užtektinai vietų, kur galima susirinkti ir pabendrauti. Mirusiuosius palikime ilsėtis ramybėje.
