Genovaitė ŠNUROVA
Pagalvokite apie tai, ar dažnai Utenos miesto gatvėse, įstaigose, kultūros renginiuose matote neįgaliojo vežimėlyje sėdinčius žmones? Ar esate matę juos, tarkime, kirpykloje, parduotuvėje, turguje ir kitur? Jei ir matėte, tai, be abejo, juos kažkas čia palydėjo arba, pasak liaudies, atstūmė. Savarankiškai keliauti gali vos vienetai.
Taip, pandusų Utenoje yra, bet juos išbandžiusieji žino, kad kai kurios nuovažos yra tik dėl to, kad privalo būti, bet tikrai ne tam, kad patogiai galėtų naudotis neįgalieji. Laiptais, netgi tais su vos keletu pakopų, negali naudotis ne tik sėdintys neįgaliojo vežimėlyje, kitaip dar vadinami „ratukininkai“, bet ir sunkiau vaikštantys garbaus (nebūtinai) amžiaus žmonės arba tie, kurie juda tik su vaikštynėmis, ramentais ar alkūninėmis lazdomis pasiremdami. Kad ir kaip bekalbėtume, pas mus kol kas orientuojamasi tik į sveikus žmones, negalvojant, kad tas, kuris šiandien gali eiti net pasišokinėdamas, rytoj be pagalbos iš šalies galbūt nebegalės judėti. Prieš keletą dienų Utenos A. Baranausko gatvėje pamačiau A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos link bandantį savarankiškai nusigauti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį žmogų, o šalia jo ėjo Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė. Tą kartą netrukdžiau jiems pasiekti kelionės tikslo. Su Sandra susitikti susitarėme kitą dieną. O tada ir pasikalbėjome apie tikrąją (ne deklaruojamąją) neįgaliųjų integraciją į visuomenę. „Praėjusiais metais buvo organizuotas pėsčiųjų žygis po lankytinas Utenos vietas, – sakė S. Ragaišytė. – Jame, be kitų neįgaliųjų, dalyvavo ir mano bičiulis Redas Kličius – sportiškas, nuolat besitreniruojantis žmogus, norintis būti kiek galima savarankiškesnis. Turiu pasakyti, kad tikrai buvo vietų, kurios neįgaliajam nepasiekiamos.
Tęsinį skaitykite 2020 08 08 „Utenyje“
