Genovaitė ŠNUROVA
Vos tik spėjau pagalvoti, kad Jeronimas kažkur prasmego, kad gal jam pagaliau niekas nebegadina gyvenimo, kad jis viskuo patenkintas, o jis jau ir skambina į duris. Ir net veido kaukę užsidėjęs (todėl vos atpažinau), tai tiesiog privalėjau įsileisti į namus.
„Na, tai kas dabar tavo ramybę drumsčia?“ – paklausiau be užuolankų. Kadangi klausimas konkretus, tai ir atsakymas buvo labai paprastas ir aiškus: „Daug kas. Pradėsiu nuo pradžios. Reikėjo į miestą nuvažiuoti. Nuėjau į artimiausią autobusų stotelę pasižiūrėti autobusų kursavimo grafiko. Oho, kiek čia visko prirašyta. Apsidžiaugiau ir ėmiau laukti artimiausio. Neatvažiavo. Laukiau kito – irgi neatvažiavo, nors aiškiai parašyta. Trečiojo belaukiant pažįstamas žmogus, pamatęs, kad aš čia jau nebe pirmą valandą trepinėju, pasakė, kad nekreipčiau dėmesio į tai, kas grafikuose parašyta, o eičiau namo ir atsidaryčiau kompiuterį. Ten esą visą teisybę sužinosiu.
Patarimas tai gal ir geras, bet kad aš kompiuterio neturiu. Nuėjau pas kaimyną, ogi ir jis neturi. Patarė nueiti pas Antaną, gyvenantį kitame kaimo gale. Nuėjau, nes kitos išeities nemačiau. Taip, Antanas tikrai turi kompiuterį, bet juo naudotis praktiškai nemoka. Sūnus jį pamokė, kaip įsijungti elektroninį paštą, ir viskas. Tik tiek ir temoka. Žiūrėjome abu į tą technikos stebuklą, bet kaip surasti reikalingą informaciją, nė vienas neišmanėme. Tai štai kaip…
Vasarą, galima sakyti, nieko kaime neveikiu. Žuvys nekimba, stalo žaidimų nežaidžiu, kitokioms lauko pramogoms jau esu per senas, tai galvojau, kad skaitysiu laikraščius. Sugalvoti, tai sugalvojau, bet kaip šį norą įgyvendinti mano kaime, nežinau. Kaimynas paprotino, kad geriausia būtų laikraščius užsisakyti, bet kaip susirasti mobiliųjų laiškininką, net jis nežino, nors vadina save visažiniu.
Parduotuvėje mačiau lentyną su įvairiais žurnalais. Nė vienas jų manęs nesudomino. Labai tikėjausi, kad čia ir laikraščių nusipirksiu, bet pasirodo, kad jų čia niekas neatveža. Niekas man negalėjo paaiškinti kodėl. Žurnalų, sakė, beveik niekas neperka. Populiari tik „Savaitė“, mat čia yra ne tik visos savaitės televizijos programos, bet ir labai daug naudingų patarimų, įdomios informacijos. Perkami ir kryžiažodžių žurnalai. Tai praktiškai ir viskas.
O aš mielai pirkčiau laikraščius. Ypač tuos, vadinamuosius vietinius, t.y. rajoninius. Juk jei kažkas į parduotuves atveža žurnalus, tai gal ir laikraščius galėtų atvežti. Na, nors kartą per savaitę. Kaimo žmonės neišrankūs, jie šiandien mielai paskaitytų ir vakarykštį ar užvakarykštį. Pasikalbėjau šiuo klausimu su kaimynais – visi man pritarė. Kažkas dar prisiminė, kad tarybiniais laikais norimą laikraštį buvo galima pašte nusipirkti. O tai dabar kur?
Ir paskutinis dalykas, kuris man labai neduoda ramybės, – atlyginimų pervedimas į asmenines sąskaitas, kitaip sakant, į korteles. Pinigai, suprantama, geras daiktas, bet aš pratęs juos pačiupinėti, į piniginę susidėti. Gerai, parduotuvėje aš galiu atsiskaityti kortele, o ką man daryti nuėjus pas kaimynę kiaušinių nusipirkti? Kaip man atsiskaityti su žmogumi, kuris man malkas sukapojo? O ir į autobusą įlipęs aš gi nekyštelsiu vairuotojui kortelės – grynųjų reikia.
Aš dažnai sergu, kartais netgi į ligoninę esu guldomas, o dar nuo anų laikų esu įpratęs gydytojui šiek tiek pinigėlių duoti (ima ir dabar, nebuvo tokio, kad atsisakytų. Ant vieno sostinės gydytojo kabineto durų mačiau užrašą, kad jam didžiausia dovana – paciento šypsena. Šypsojausi, žinoma, ir aš, bet ir jis plačiai nusišypsojo, kai į jo delną šį tą įdėjau), o tai kaip man tą padaryti teturint kortelę?
Visi sako, kad kaimo parduotuvėse esančiuose „Perlo“ terminaluose galima pinigus išsigryninti. Taip, bet tai laimės dalykas: pataikei momentą, jei kažkas mokesčius sumokėjo, tai gausi pinigėlių. O jei ne? Tuomet vietoj pinigų išgirsi tik pardavėjos atsiprašymą (ne visada, žinoma) ir pasakymą, kad pinigų neturi. Gali keiktis, gali melstis ar verkti prie terminalo stovėdamas, niekas nuo to nepasikeis…
Neseniai kažkoks ponas per televizorių sakė, kad bus plečiamas bankomatų tinklas. Vos spėjau apsidžiaugti, tą išgirdęs, bet po akimirkos ir vėl nuliūdau. Mat tas pats ponas patikslino, kad bankomatų skaičius bus didinamas mieste ir galbūt tose gyvenvietėse, kuriose gyvena ne mažiau kaip 2 000 žmonių.
Gulėjau vieną vakarą lovoje ir lanksčiau pirštus (nemiga kankino) mintyse skaičiuodamas Utenos rajono seniūnijų centrus, stambesnes gyvenvietes. Statistinių duomenų tikrai nesu išstudijavęs, bet esu įsitikinęs, jog nė vienoje stambioje gyvenvietėje nėra nė tūkstančio gyventojų. Vadinasi, Utenos rajono kaimuose tokių bankomatų tikrai nebus. Ir dar tas pats ponas sakė, jog bus stengiamasi, kad iki artimiausio bankomato būtų ne daugiau kaip 5 kilometrai. O tai kiek kilometrų yra iki Kirdeikių, Vilučių, Tauragnų, Saldutiškio, Kaniūkų? Žodžiu, teliko įsisąmoninti, jog kaime gyvendamas nei laikraščio nusipirksi, nei bankomato savo akyse regėsi, nei autobusų eismo grafikais pasinaudosi. Tai kaip nepykti? Kaip gerbti valdžios vyrus ir moteris?“
Visa tai išsakęs, Jeronimas staiga apsisuko ir išėjo. Tiesa, durimis trinktelėjo taip, jog net tinko gabalas ištrupėjo. Tikiu, kad mano patirtus nuostolius jis atlygintų, bet ir aš neturiu banko kortelių skaitytuvo, o jis gi neturi grynųjų…
