Genovaitė ŠNUROVA
Kadangi maršrutiniais autobusais važinėju jau gerokai per dvidešimt metų, norint sužinoti keleivių srautus, man nebereikia ieškoti statistinių duomenų, nes, kaip kartais pajuokauju, aš jau pati galiu būti statistika. Ne tik atmintinai moku pavakario autobusų grafikus, bet ir kasdien važinėjantys keleiviai – lyg patys artimiausi giminės. Vos tik kurį nors iš jų pamatau Utenos autobusų parko prieigose, žinau, į kokį autobusą jis įlips.
Valanda ar šiek tiek daugiau autobusų stoties laukimo salėje – irgi savotiška gyvenimo mokykla. Čia iš laukiančiųjų išgirstu daug gyvenimiškų istorijų, matau kasdienybės grimasas, gerai įsidėmėjau veidus tų „keleivių“, kurie nė nemano kur nors važiuoti. Čia jie susirenka pasidalyti bambalio turiniu, išlieti pyktį ar dairytis į laikrodį ir laukti septynioliktos valandos, kai jiems „gyvenimo nebedrums“ apsaugininkai.
Matau ir labai gerų dalykų – puikiai dirba nė minutės ramiai pasėdėti negalinčios dispečerės, kurios tuo pat metu yra ir informatorės, ir siuntų priėmėjos. O tie, kurie nori atsiimti siuntą arba ją išsiųsti, eina vienas paskui kitą.
„Neseniai pradėjome priiminėti ir vadinamąsias tranzitines siuntas, – sakė Utenos autobusų stoties viršininkė Genovaitė Lilionienė. – Tai reiškia, kad dabar galime priimti siuntas į tuos miestus, į kuriuos mūsų autobusai nevažiuoja. Tarkime, į Alytų, Mažeikius ir kitus. Žmonėms tai labai patogu. Tokia paslauga – tai dar vienas būdas užsidirbti šiek tiek pinigų.“
Tęsinį skaitykite 2019 09 25 „Utenyje“
