Rasa MILERYTĖ
Šiandien kviečiame susipažinti su dar dviem Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos bibliotekininkėmis: Lina Grinskienė dirba Aukštakalnio filiale, o Edita Šileikytė – centrinėje bibliotekoje įsikūrusiame Jaunimo informacijos centre.
Lina, kas paskatino ateiti dirbti į biblioteką?
Studijavau lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Studijuodama pradėjau dirbti bibliotekoje. Įsidarbinau nedidelėje Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro bibliotekoje. Ten buvo senų knygų kalnas ir iš jo reikėjo sukurti biblioteką. Tai buvo labai gera patirtis. Vėliau, žinoma, atsirado ir naujesnių knygų. Ten dirbau maždaug dešimt metų, paskui auginau vaikučius, tada laikinai dirbau muziejuje, o dabar sugrįžau į biblioteką – jau mėnesį aš čia, Aukštakalnio bibliotekoje.
Biblioteka buvo siekiamybė jau nuo studijų laikų ar tai atsitiktinumas?
Mokykloje labai gerai sekėsi lietuvių kalba ir labai mėgau skaityti. Ne tik skaityti, bet ir aprašyti knygas. Pamenu, pradinėse klasėse reikėdavo aprašyti skaitytas knygas, bet man nusibosdavo rašyti apie tas, kurias perskaitau, tad aprašydavau neegzistuojančias knygas. Mokytojai labai stebėdavosi, kokios čia niekur negirdėtos knygos. Su knygomis visada draugavau, namuose buvo daug knygų. Jas ne tik skaitydavau, bet ir liesdavau, uostydavau. Knygų pasaulis visada traukė. Vaikui tai buvo neribotas stebuklų laukas, į kurį gali išeiti ir nebegrįžti.
Neegzistuojančių knygų aprašymai?
Galbūt planuojate pati parašyti knygą? Jau labai daug knygų parašyta – ir egzistuojančių, ir neegzistuojančių. Galbūt. Nežinau.
