Vaikų darželio auklėtoja dirbu daugiau nei dešimt metų, tačiau sumažėjus atlyginimui nusprendžiau emigruoti į užsienį. Londone gyvena ganėtinai daug mano draugų, todėl pamaniau, kad vertėtų išbandyti savo laimę būtent šiame didmiestyje. Mano anglų kalbos žinios tikrai nebuvo skurdžios, todėl susirasti darbą nebuvo labai keblu. Nors svarsčiau apie įvairias įsidarbinimo galimybes, tačiau galiausiai apsistojau ties darbo paieška vaikų darželiuose. Prireikė šiek tiek laiko, kol buvau pakviesta į darbo pokalbį, tačiau jaučiau, kad jis buvo tikrai sėkmingas.
Nuojauta manęs neapgavo – jau po dviejų savaičių pridėjau dirbti viename Londono vaikų darželių, kuriame darbo sąlygomis ir gaunamu atlyginimu tikrai negalėjau skųstis. Buvau įpratusi, kad Lietuvos vaikų darželių grupės yra ganėtinai didelės, todėl maloniai nustebino ir tai, kad čia vaikų skaičius grupėse yra gerokai mažesnis. Kiekvienam darželio lankytojui galėjau skirti kur kas daugiau individualaus dėmesio, be to, darbo dienos pabaigoje nesijaučiau tokia pavargusi. Atrodė, kad tikrai neturiu kuo skųstis: dirbu mėgstamą darbą, gaunu tikrai neblogas pajamas, ir galiu mėgautis visais didmiesčio privalumais – veiklos po darbo taip pat netrūko.
Nors visada maniau, kad vaikų darželių patalpų įrengimui ir saugumo užtikrinimui yra skiriamas tikrai didelis dėmesys, tačiau vieną dieną teko įsitikinti, kad net ir tokioje vietoje galima tikėtis nelaimės. Kol vaikai miegojo, pamaniau, kad pats laikas šiek tiek apsitvarkyti, ir pakeisti žaislus naujais. Atidariau sieninę spintą, ir atsipeikėjau tik tada, kai gulėjau ant grindų, o spintos dalis buvo prispaudusi man petį. Sunku pasakyti, kas iš tiesų nutiko – galbūt spinta nebeatlaikė turinio svorio, o galbūt ji vos vos besilaikė, tačiau net elementarus durų atidarymas sukėlė didelę nelaimę. Išgirdusi triukšmą man į pagalbą atskubėjo asistentė, su kuria darželyje dirbau kasdien. Nieko nelaukdama ji iškvietė greitąją pagalbą, todėl netrukus atsidūriau ligoninėje.
Laimei, net ir po tokio stipraus smūgio man pavyko išsisukti vos su keliais nubrozdinimais ir rankos lūžiu – puikiai supratau, kad viskas galėjo baigtis kur kas blogiau. Vis dėlto, dėl patirtos traumos į darbą negalėjau grįžti kiek daugiau nei du mėnesius, ir tai nekėlė jokio džiaugsmo.
Galvojau apie tai, kas būtų nutikę, jei tą spintą bandytų atidaryti vaikas, o ne aš, – juk tai galėjo baigtis tikrai liūdnai.Turbūt nereikia net sakyti, kad tokiems apmąstymams turėjau iš tiesų nemažai laiko: nedarbingumo laikotarpis slinko be galo lėtai, ir aš svajojau apie tą dieną, kada vėl galėsiu grįžti į darbą. Daug laiko skyriau saviugdai: gilinau žinias vaikų psichologijos srityje bei svarsčiau, ką įdomaus ir naudingo galėtume nuveikti su vaikais. Naršydama internetinėje erdvėje netikėtai pamačiau „Insito konsultacijos“ skelbimą, kuriame yra siūloma gauti kompensaciją už nelaimingą atsitikimą darbe. Pamaniau, kad tai – tikrai puiki galimybė, kuria pasinaudojusi tikrai nieko neprarasiu. Daugiau informacijos rasite čia.
Susisiekusi su šios kompanijos konsultantu papasakojau apie darbe įvykusį nutikimą, ir man buvo paaiškinta, kokios yra kompensacijos gavimo sąlygomis. Man, žinoma, viskas tiko: rūpintis įvairiais formalumais tektų ne man pačiai, bet šios bendrovės konsultantais, o atlygis bus reikalingas tik tada, jei pavyks iškovoti kompensaciją. Taigi, netrukus aptarėme reikalingus veiksmus, ir man beliko laukti, kada bus pateiktas atsakymas dėl kompensacijos išmokėjimo. Labai nustebau, kad visa tai truko kiek mažiau nei du mėnesius: paskambinęs konsultantas pranešė, kad išmokos pinigai netrukus pasieks mano banko sąskaitą. Tai tikrai nudžiugino – gautą kompensaciją nusprendžiau paskirti vaikų darželio aplinkos saugumo gerinimui.
