Vytautas Kazela
Prieš aštuonis mėnesius Renaldo Būgos gyvenime įvyko ryškios permainos – dvidešimt šešerius metus dirbęs miškininku nėrė į mažai pažįstamą sritį ir tapo Utenos savivaldybės administracijos Leliūnų seniūnijos seniūnu. Kažkodėl visi puola kalbinti tik pradėjusį dirbti žmogų, tačiau ką jis gali pasakyti. Tik padirbėjęs pusmetį naujose pareigose žmogus pradeda suprasti, kur pateko, įsigilinti į sistemą. Mūsų kalbinamas R. Būga sakė, kad pradėdamas dirbti viską įsivaizdavo kiek kitaip.
Kaip naująjį seniūną priėmė Leliūnų seniūnijos žmonės?
Priėmė geriau, negu tikėjausi. Žmonės suprato, kad trūksta patirties. Suprato, kad ir norėdamas kažką nuveikti seniūnas negali padaryti to iš karto. Yra įstatymai, yra procedūros ir jų privalu laikytis. Pavyzdžiui, turėdama greiderį seniūnija galėtų greičiau sureaguoti į žmonių pageidavimus. Deja, jo nėra ir todėl kartais reikia palaukti. Paaiškini situaciją, ir žmonės supranta. Konfliktų nekyla. Į darbą įsijungė išrinkti seniūnaičiai. Dauguma – tai nauji, aktyvūs žmonės. Džiugina naujoji Pakalnių seniūnaitė, turinti daug gražių idėjų. Seniūnijoje dirba tie patys žmonės – niekas nepasikeitė, o ir sutarti, atrodo, sekasi.
Neseniai vyko Leliūnų kraštiečių šventė. Tikriausiai prie tokios didelės šventės organizavo teko prisidėti pirmą kartą?
Taip. Turėjau šiek tiek mažesnių švenčių organizavimo patirties. Bet yra komanda – pasiskirstėme ir ėmėmės tų darbų, kuriuos geriausiai išmanome. Atrodo, pavyko. Žmonių atsiliepimai geri. Žinoma, norėtume pasikviesti ir populiaresnį atlikėją, bet turimos lėšos neleidžia. Pagrindinis akcentas buvo vaikų kolektyvo „Aušra“ penkiolikos metų jubiliejus.
Šventėje dalyvavo ir Utenos kultūros centro kolektyvai, Daujėnų kaimo kapela. Ir sriubą virėm, ir koše vaišinomės, vyko motociklininkų klubo pasirodymas, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje – edukacijos. Pasveikinom Petrus ir Povilus. Buvo ir kraštiečių, ir svečių. Juk tokie atlaidai! Atvažiavo ir užsienyje dešimt ir daugiau metų gyvenantys šio krašto žmonės. Prie šventės organizavimo prisidėjo ne tik leliūniškiai, bet ir Ažugirių, Antalgės, Pakalnių žmonės. Juk ta pati seniūnija…
Nuo švenčių grįžkime prie kasdienybės. Kas neleidžia ramiai miegoti, kas kelia didžiausią rūpestį?
Aišku, keliai. Nors jų būklė nėra labai bloga, bet visada norisi, kad būtų geriau. Noriu padėkoti žmonėms, kurie suprato, kad greideriuoti kelius per karščius neapsimoka. Per tris dienas nudulkės ir liks taip vadinamoji tarka dar didesnė. Ir po lietaus negalima – purvas išsitaškys ir vėl atsiras duobės. Reikia būti kantriems ir išlaukti tinkamų sąlygų.
Žiūrint ūkiškai norėtųsi ir daugiau pralaidų įrengti. Susirūpinimą kelia ir pašalpas gaunančių žmonių požiūris į darbą – stengiamasi tik pratempti laiką. Viskas jiems sunku: krūmą nukirsti – sunku, žolę sugrėbti – sunku, šiukšlę ar šapą nuo žemės pakelti – irgi sunku… Yra žmonių, kuriems pašalpa reikalinga, tai ir dirba jie kitaip. Jų ir prižiūrėti nereikia. Davei darbą ir jis bus padarytas.
Seniūnijoje apie 20 hektarų šienaujamų plotų, priklausančių kelių – apie 120 kilometrų. Reikia ir pakeles nušienauti, ir krūmus iškirsti. Džiaugiuosi – žmonės supratingesni darosi. Žiūrėk, niekieno neliepiamas krūmą pakelėje nukirs ar važiuodamas su šienapjove šalikelę nušienaus, atsirado kelyje pavojinga duobė – pirma ją pažymės, o paskui mums praneš. Džiaugiuosi tokiais žmonėmis.
Norime perduoti Narkūnų piliakalnio priežiūrą „Utenos komunalininkui“. Tai – prestižinis objektas. Reikia nušienauti 3 hektarų plotą stačiais šlaitais. Mes neturime reikiamos technikos, o viską padaryti rankiniu būdu neužtenka fizinių pajėgumų. Dabar žolę pjauname, ateis ruduo, reikės su lapais kariauti. Dar vėliau – sniegas ir ledas. Neturime nei lapų rinktuvų, nei sniego pūtikų.
Turime du automobilius. Savivaldybė nupirko vieną priekabą. Dabar daug geriau. Jei reikia, galima ir trimerius nuvežti, ir šiukšles išvežti, suolą ar stalą atsivežti. Tas automobilis, kuriuo mes naudojamės, per žemas. Pirmiausiai su juo tenka apvažiuoti kelius ir pasižiūrėti, kur reika skubiai valyti, o kur gali dar ir palaukti.
Turėjome didelę problemą – nelegalų šiukšlyną Jasonyse. Prie sodų. Šalia geležinkelio tilto. Ten stovėjo šiukšlių konteineriai. Ten žmonės ne tik šiukšles vežė, bet ir statybines atliekas, senus baldus. Susiorganizavome ir išvežėme. Pagal rastus popierius nustatėme du šiukšlių savininkus. Pakabinome skelbimus, kad pilti šiukšles draudžiama. Važiuojame, pakontroliuojame. Pagausim pilant – bausim. Kol kas viskas gerai.
O ar turite kuo pasidžiaugti?
Džiugu, kad seniūnijos gyventojų skaičius didėja. Šių metų sausio 1 dieną seniūnijoje gyveno 2903 žmonės, gegužės mėnesį jau turėjome 2016, o dabar dar septynių asmenų šeima atsikelia. Nebesigirdi, kad kas emigruotų, o sugrįžtančių jau yra. Grįžta ir sako, kad daugiau nebevažiuos. Tuščių namų yra, bet, jei kainos būtų mažesnės, jų būtų mažiau. Išgirdęs dabartines kainas žmogus svarsto – gal geriau šiek tiek pridėti ir statytis naują, negu pirkti ir remontuoti seną.
