Vytautas Kazela
Rodos, ir neblogai pažįstu Utenos apylinkes, tačiau kai teko vežti kolegę pas pašnekovą, prireikė jungtis navigaciją. O ir navigacija į šią sodų bendriją atvedė „per aplinkui“. Turėdamas valandą laiko nutariau pasivažinėti sodo gatvelėmis ir pasižvalgyti: gal ką nors įdomaus pamatysiu. Netrukus supratau, kad nuojauta manęs neapvylė: sodo pakraštyje pamačiau keistą aukštą pastatą, primenantį observatorijos bokštą.
Kad šalia Utenos būtų observatorija, nebuvau girdėjęs. Sustabdžiau automobilį ir smalsumo vedamas įsibroviau į svetimą teritoriją. Apžiūrėjęs bokštą pakėliau akis ir pamačiau ne tik prie miško prisiglaudusius išskirtinio grožio namus, bet ir „ateivį“ stebinčią jauną moterį. Pasisveikinau ir paklausiau, ar tai tikrai observatorijos bokštas, moteris linktelėjo galva. Paprašius papasakoti smulkiau moteris tik šyptelėjo ir pratarė: „Einu, pakviesiu mamą. Ji geriau jums apie viską papasakos.“ Po kelių minučių ant namo laiptų išvydau iš matymo pažįstamą moterį, Sirutėnų kultūros darbuotoją Rimą Grigaliūnienę. Ilgesniam pokalbiui laiko buvo per mažai, todėl susitarėme susitikti po poros savaičių. Ir štai sėdime Grigaliūnų namo svetainėje, geriame kavą, o Rima neskubėdama pasakoja apie viską.
Tęsinį skaitykite 2020 01 04 „Utenyje“
