Rasa MILERYTĖ
Liepos 5–7 d. uteniškės dalyvavo moteriškumo puoselėjimo stovykloje „Kurk save“, kurią organizavo Aurelija Raukštienė – studijos „Figura INN“ vadovė, Utenos r. sav. visuomenės sveikatos biuro buhalterė. Tokios stovyklos vyksta du kartus per metus – gruodį, kai švenčiamas sveikatingumo studijos gimtadienis, ir vasarą. Šiųmetinė stovykla – trečioji vasaros, o iš viso – penktoji. Stovyklauti gamtos apsuptyje susirinko 25 moterys, tarp jų ir senbuvės, ir naujokės. Stovyklautojos mėgavosi pirties malonumais, plaukė baidarėmis, dalyvavo įvairiose terapijose. „Pabūti savaitgalį vien moterų apsupty, palikus vyrus, vaikus, rūpesčius ir buitį namie, yra kažkas stebuklingo ir nenusakomo“, – sakė stovyklos organizatorė A. Raukštienė, sutikusi plačiau papasakoti apie moterų savaitgalį.
Kokiomis veiklomis užsiėmėte stovykloje?
Programa buvo labai intensyvi. Penktadienį susirinkusios turėjom susipažinimo vakarą, pažintis vyko žaidimų forma, paskui – pirtis. Šeštadienį iš ryto plaukėme baidarėmis. Kadangi prognozės žadėjo lietų ir šaltą orą, kelios merginos išsigando ir liko sodyboje. Trasa Bukos upe buvo labai gera, švietė saulė, viskas pasikeitė, kai išplaukėm į audringą ežerą. Teko patirti truputį išbandymų, bet manau, kad jie buvo kaip tam tikra pamoka. Irkluoji ir atrodo, kad baidarė neša tave, tu nieko negali padaryti, bet sukaupi visas jėgas, susikoncentruoji į plaukimą ir pavyksta. Jautėmės tikros didvyrės po to. Buvo smagi patirtis. Po pietų vyko dailės terapija su lektore Irena Bulotiene. Tai buvo toks knaisiojimasis po savo emocijas, po savo patirtis, vaikystės skaudulius, buvo ir ašarų, ir atvirų pasidalijimų. Vienos norėjo atsiverti, kitos ne, bet išplaukusių į paviršių dalykų buvo nemažai. Toms, kurios dalyvavo pirmą kartą, buvo labai stipri patirtis ir išgyvenimai, suvokimas, kaip galima per piešimą patirti tiek emocijų. Netgi senbuvės irgi atrado naujų dalykų, nes kaskart esi vis kitoks ir tuo momentu tave supa vis kitos problemos, kiti išgyvenimai, kurie iškyla į paviršių. Prieš pat dailės terapiją vėjas nunešė mūsų palapinę. Sodyboje nebuvo didelės salės, buvom pasistačiusios didžiulę palapinę, bet kai pietavom, vėjas ją pakėlė ir visiškai sulaužė. Nerimavom, ką reikės daryti, bet viskas išsisprendė. Vakare vyko gongų terapija, ją nutarėm atlikti mūsų miegamajame. Gongų meistrė Renata Venckutė juokėsi, kad terapija lovose – kažkas naujo. Tai buvo įdomi patirtis. Labai patogiai gulėjom, tokioj mažoj moterų bendrystėj, labai gražūs tie garsai. Vienos miegojo, kitos patyrė savotišką būsenos virsmą – tarp miego ir nemiego, Taigi daugybė patirčių ir pojūčių. Po terapijos lipom į kalną, iškėlėm Lietuvos vėliavą, sugiedojom himną, paskui ėjom į pirtį. Šeštadienis buvo įtemptas, bet prasmingas, veiklos buvo skirtos ir fizinei, ir psichinei sveikatai stiprinti. Sekmadienį ėjom į 12 km šiaurietišką žygį. Kopėm į Ginučių piliakalnį, į Ladakalnį, pasiekėm Ginučius, maršrutas buvo labai vaizdingas – ką tik po lietaus, tad kvepėjo mišku, mėlynėmis, čiobreliais. Moterys ir čiobrelių prisirinko, ir voveraičių rado, visos prisiskynėm gėlių. Po pietų vyko fotosesija, iš pradžių bendra, o paskui kiekvienai asmeninė. Mus fotografavo Aurelijus ir Kristina. Tai buvo psichologinė fotosesija – bendraujant su fotografais ir gaudant emocijas. Nė viena nesam patyrusios nieko panašaus, visoms moterims labai patiko.
Kodėl svarbu kurti save, kuo tai skiriasi nuo savęs ieškojimo?
Mumyse slypi labai daug dalykų, tik reikia savyje pasiknaisioti, ir kuo labiau į save įsiklausai, tuo aiškesni atsakymai ateina. Studijos veiklai ir prilipo ta frazė – neieškok savęs, o kurk save, nes iš tiesų mes viską žinom, tik reikia nebijoti vienatvės, nebijoti sustoti mūsų kasdienybėje ir pamąstyti, kur mes lekiame. Dabar tempas iš tiesų yra nežmoniškas ir rasti laiko sau tikrai sudėtinga. Į stovyklą susirinkusios moterys visos turi šeimas, darbą, daugelis ir vaikų, ir visos sukasi kasdienybės rate. Mums labai svarbu sustabdyti tą akimirką, tada labai lengva rasti visus atsakymus ir tam tikra prasme kurti save.
Galbūt yra kažkokių kasdienių ritualų, kurie padėtų kurti save?
Ritualas, kurį mes propaguojame, – tai ankstyvas pasivaikščiojimas su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Susitinkam 5.30 val., tai labai geras laikas, nes visa šeima dar miega, darbas dar neprasidėjęs, niekas nieko iš tavęs nereikalauja, ir tą vieną valandą gali skirti sau. Susirinko nemaža grupelė, sėkmingai vaikščiojom žiemą, vaikštom ir dabar. Rytinis laikas iš tiesų yra stebuklingas. Kaip viena mergina pasakė: rytais miestas dar švarus, gaivus, nepritvinkęs įtampos. Labai svarbu per dieną bent valandą skirti sau. Gyvenam technologijų pasauly – telefonai, kompiuteriai. Aš pati žinau, kad labai sunku atsiriboti nuo to, nes reikalų daug ir negali toli pasidėti to telefono, nes bet kada tau gali parašyti ar paskambinti, ir tu turi reaguoti. Dar vienas ritualas – neseniai pradėjom užsiimti joga, irgi 5.30 ryto.
Kokie didžiausi iššūkiai kyla savęs pažinimo, savęs kūrimo procese?
Tam tikri nusistatymai. Kad ir tas „negaliu atsikelti ryte“. Visi stebisi, kaip čia mums pavyksta, kaip mes galim. Tikrai nėra lengva ir mums atsikelti anksti, bet kai kažkam įsipareigoji, įstoji į kažkokį ratą, nebeturi kur dėtis – keliesi ir eini. Nėra taip paprasta, bet pabandęs kelis kartus supranti, kad atsikėlus anksčiau diena tampa visai kitokia: ir darbingumas kitas, ir nuotaika kita, galų gale dirbam sėdimą darbą ir tas pasivaikščiojimas iš ryto kartais būna vienintelis judesys per visą dieną.
Joga, gongų terapija, šiaurietiškas ėjimas – ar tai nėra tik šiandieninė mada?
Tai nėra mada. Tai pasaulyje pripažinti dalykai. Liūdna, kad Sveikatos apsaugos ministerija į kai kuriuos iš šių dalykų dar žiūri skeptiškai, bet kai susirenka pilnos salės žmonių, akivaizdu, kad tai yra reikalinga ir veikia. Dažnais atvejais, mano nuomone, tai yra daug geriau nei kažkokia tradicinė, bet nuobodi paskaita, kurios metu nepavyksta pasiekti žmogaus. Visi būdai, kuriais gali padėti žmogui, yra geri. Besibaigiant mūsų stovyklai vyko refleksija, moterys pasakė, ko tikėjosi, ar gavo tai, – taigi visos sakė, kad tiek daug patirti nesitikėjo. Mano manymu, tokius savaitgalius reikėtų „išrašyti“, kaip medikai išrašo vaistus. Moterims labai reikia laiko sau. Jos remia visus keturis namų kampus, eina į darbą, augina vaikus. Gerai, jei vyrai padeda, bet labai dažnai viską daryti tenka vienoms. Tada nervinė sistema išsibalansuoja. Pačios mamos stovykloje sako – esam tokios supermamos, taip užsivertusios darbais, kad jau nebesugebam nieko duoti savo vaikams.
Skeptikai pasakytų, kad kurti save dera paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje, bet ne tada, kai jau esi sukūręs šeimą ir gyveni suaugusio žmogaus gyvenimą.
Aš pati sukūriau šeimą labai anksti, būdama 18-os metų. Su vyru Laimučiu auginame tris vaikus. Dešimt metų viskas buvo labai įtempta – studijavau, dirbau, auginau vaikus, o laiko sau beveik nelikdavo. Ir kai prieš ketverius metus atėjau dirbti į visuomenės sveikatos biurą, mano gyvenimas pradėjo keistis. Niekada nesportuodavau, o tada atradau sportą – futbolą, šiaurietišką ėjimą, įvairias sveikatingumo stovyklas. Esu buhalterė, bet supratau, kad manyje gyvena visai kitos savybės ir kad man labai patinka kažką kurti, planuoti, organizuoti. Tikrai niekada nėra vėlu kurti save, nes turbūt tik suaugę ir subrendę mes iš tikrųjų suvokiam, kas mumyse yra stipriausia ir ką mes galime daryti geriausiai šiame pasaulyje. Štai kad ir gimnazistai: labai žaviuosi žmonėmis, kurie baigę mokyklą jau žino, kuo nori būti, ir tikrai kryptingai siekia to, bet labai palaikau ir tuos, kurie baigę mokyklą nusprendžia metus pailsėti, išvažiuoti į užsienį, padirbėti, kad suprastų, ko iš tiesų nori.
