Aktualijos

Miškas – lyg savotiški prieglaudos namai

Dabar, kai nuėjus į mišką jau nereikia akylai stebėti, ar po kokiu spalvotu klevo lapu nesislepia gražuolis baravykas, ar jo daili galvutė nekyšo iš žalio samanų kilimo, pamatome kitus dalykus. Pavaikštai, pasidairai ir supranti, kad daugelio žmonių sąmonėje miškas vis dar laikomas didele šiukšliadėže, į kurią lengvai telpa viskas, ko nebereikia mums patiems, t. y. statybinis laužas, padangos, tekstilės gaminiai, obuoliai ir t. t.
Šiemet obuolių metai. Jų užderėjo tiek, kad net keletą obelų turintys žmonės nebeįstengia su jais susitvarkyti: prisiskinta žiemai, prisidžiovinta, kompotų ir obuolienių prisivirta, sulčių prisispausta. O kur dėti likusius? Nei kaimynui įsiūlysi (patys turi), nei svečiui į kelionę įdėsi, nei anūkus pradžiuginsi. Sako, kad jie netgi naminių sulčių negeria – neskanu.
O tie, kurie rudenį buvo miške, matė tiesiogine žodžio prasme ten sandėliuojamus kalnus obuolių. Juos ten nuvežantys ir išverčiantys, sako, teisinasi tuo, kad tokiu būdu padeda miško žvėreliams, kuriems žiemą trūks pašaro. Prieštaraujančiųjų argumentai, kad dabar žiemos tokios lengvos, todėl vargu ar miško žvėrims trūksta maisto, kad medžiotojai juos pakankamai gerai šeria ir kad stirnos pačios ateina į sodus pasirankioti nukritusių obuolių, visai nekreipdamos dėmesio, jog pro namo langą į jas žiūri šeimininkai, skamba neįtikinamai. Netgi miesteliuose gyvenantys žmonės jau įpratę, kad pasirankioti nukritusių obuolių ateina stirnų būreliai. Vaikšto tiesiog palangėje, o ir sodybų šeimininkai tikrai nepyksta dėl tokių viešnių. Greičiau atvirkščiai – gėrisi grakštuolėmis.

Tęsinį skaitykite 2020 10 14 „Utenyje“