Rasa MILERYTĖ. Uteniškis Lukas Sirgėdas – beisbolo žaidėjas ir profesionalus karys. Utenos beisbolo komandoje „Utenos titanai“ žaidžiantis vyras sako, kad beisbolas – intelektualus ir įdomus žaidimas, tik gaila, kad Lietuvoje jam skiriama per mažai dėmesio. Jaunas vyras pasiryžęs kuo geriau atstovauti Utenai bei patekti į Lietuvos beisbolo rinktinę.
Esate beisbolo žaidėjas. Kada šis žaidimas atsirado jūsų gyvenime?
Beisbolas mano gyvenime atsirado labai seniai, vaikystėje. Žaisti pradėjau kieme. Susirinkdavom vaikai, vienas turėjo lazdą, kitas – pirštinę, paimdavom kamuoliuką ir, kaip išmanėm, taip žaidėm. Tiesa, žaisdavome netgi ne su beisbolo, o su teniso kamuoliuku. Vėliau draugas pakvietė mane į beisbolo treniruotę, kuri vyko Utenos hipodrome. Nuvažiavau ir man labai patiko. Treneris pastebėjo, kad turiu perspektyvų, ir pakvietė treniruotis. Tada man buvo dvylika, gal trylika metų.
Kuo šiandien šis žaidimas jums įdomus?
Beisbolas – dalis mano gyvenimo. Žaidžiu daug metų, atsakingai ruošiuosi, labai stengiuosi. Šiemet esu kandidatas į Lietuvos rinktinę. Daug metų atstovavau Lietuvai įvairių amžiaus grupių rinktinėse. Stengiuosi būti geriausias. Vienas mano tikslų – supažindinti Lietuvą, o ypač – Uteną, su šiuo sportu ir skleisti žinią, kad beisbolas yra labai aktyvus ir rodo aukštus rezultatus.
Beisbolas nenusileidžia kitoms sporto šakoms ir jam reikia skirti daug daugiau dėmesio, negu skiriama dabar. Šiuo tikslu į socialinį tinklą kanale „MEVING Productions“ keliu 8–10 minučių trukmės filmukus, kuriuose aiškinu taisykles, pateikiu kadrus iš varžybų. Norisi parodyti, kad Utenos komanda yra išskirtinė tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse, nes turi visus Europos standartus atitinkančią beisbolo aikštę, o žaidėjai ne šiaip kažką veikia susirinkę, bet garbingai atstovauja Utenai ir šiam sportui.
Sakote, kad beisbolui Lietuvoje trūksta dėmesio. Kodėl taip yra?
Manau, taip yra dėl susiformavusių tradicijų, be to, krepšinis, vadinamoji antroji mūsų religija, visada rodė aukščiausius rezultatus. Nors kai S. Darius ir S. Girėnas atvežė į Lietuvą krepšinį, atvežė ir beisbolą, ir galbūt jei kuri nors viena aplinkybė būtų pasisukusi kitaip, beisbolas Lietuvoje dabar būtų sportas numeris vienas.
Tarp kitko, Lietuvos beisbolo rinktinės rezultatai nusileidžia tik krepšiniui. Net futbolas pagal reitingus nekonkuruoja su mumis, nors futbolui skiriama daugiau finansų.
Kitos šalys šiam žaidimui skiria daug daugiau resursų. Čekija labai daug investuoja į savo rinktinę, Olandija. Net į pasaulio čempionatus patenka ir grumiasi su stipriausiomis komandomis. Taip pat ispanija, italija, prancūzija. Šios šalys turi beisbolo akademijas, stiprią infrastruktūrą ir labai stiprias komandas.
Ar yra perspektyvų, kad beisbolas Lietuvoje kada nors taps religija?
Sunkiai tikėtina. Bet jeigu bendromis jėgomis pasistengtume, manau, galima pasiekti puikių rezultatų. Beisbolas – tikrai įdomus žaidimas: intelektualus, reikalaujantis mąstymo. jį gali žaisti visi, nesvarbu ūgis ar kūno sudėjimas – jei turi aštrų mąstymą, gebi laiku ir vietoje priimti sprendimus, gali žaisti beisbolą. Tuo šis žaidimas išsiskiria iš kitų.
Ar daug gerbėjų susirenka į varžybas?
Sulaukiame palaikymo, atvyksta. Daugiausiai, žinoma, draugai, artimieji, kaimynai. Bet atvyksta ir tiesiog mėgstantys beisbolą. Tai labai džiugina.
Sakote, labai stengiatės būti kuo geresnis žaidėjas. Kiek laiko skiriate treniruotėms, kad rodytumėte aukštus pasiekimus?
Beisbolas toks sportas, kad galima treniruotis individualiai: lavinti savo sprogstamąją jėgą, ištvermę, reakciją, koordinaciją, ir visa tai galima lavinti savarankiškai, be komandos. Treniruojamės du kartus per savaitę, kartais tris, po maždaug dvi valandas, o asmeniškai aš sportuoju penkis kartus per savaitę po pusantros valandos.
Be to, kad žaidžiate beisbolą, kiek žinau, esate profesionalus karys?
Taip. Devynis mėnesius atitarnavau Rukloje kaip šauktinis. Mano charakteris toks, kad stengiuosi nuolat tobulėti, tad sužavėjo kariuomenėje buvusi disciplina, ištvermės ugdymas, psichologinis paruošimas. pamačiau perspektyvą šioje vietoje toliau tobulėti, tad pasilikau ir pradėjau dirbti kaip profesionalas, tarnauti Lietuvai. Daviau priesaiką ir jau penkti metai, kaip ją vykdau. Dvejus metus tarnavau Rukloje, dabar treti metai tarnauju Vilniuje. Prieš porą metų buvau išvykęs į tarptautinę operaciją Irake, kur praleidau septynis mėnesius. Saugiai grįžau namo ir tarnauju toliau.
Saugiai grįžote, o kokios sąlygos buvo ten? Ir ką veikėte misijos metu?
Irake prižiūrėjau ir saugojau ryšio įrangą. Buvo visko. Misijai buvome ruošiami, tad žinojome, kur vykstame, ko tikėtis, išmokome valdyti emocijas, kovoti su stresu, tad viskas buvo gerai.
Kas ugdė meilę Lietuvai? Ar aplink save matote daug jaunų patriotiškai nusiteikusių žmonių?
Čia gimiau, užaugau, mano tėvai čia gimė, čia mano draugai – taip ir augo meilė šaliai. Lietuva ir ypač Utena – mano mylimas kraštas. Dabar gyvenu Vilniuje, bet kai grįžtu į Uteną, toks šiltas jausmas širdį užplūsta. Visada stengiuosi gimtinę minėti geru žodžiu.
Stengiuosi, kad mane suptų panašiai mąstantys žmonės, pozityvūs žmonės. Tie, kurie nori tobulėti, o ne į viską žiūrintys negatyviai.
Bet Lietuvoje to negatyvo ne tiek ir mažai?
Taip, lietuviai turi bruožą dėl visko, kas blogai, kaltini kitus. Mano manymu, tai silpnųjų požiūris. Tai kelia juoką. Pasikeitimus reikia pradėti nuo savęs, tada kursi aplink save pozityvių žmonių ratą ir viskas atrodys kitaip, bus paprasčiau judėti į priekį.
Esate laimingas žmogus? Kas suteikia laimės pojūtį?
Esu laimingas. Šį pojūtį suteikia tai, kad turėjau gerą, gražią vaikystę, kad turiu sveikus tėvus, brolį. Kad Lietuvoje nėra karų, marų, kad mūsų šalis yra saugi. Manau, kiekvienas turėtume būti laimingas, gyvendamas tokioje šalyje. Svarbu išmokti džiaugtis tuo, ką turime.
Kokie laisvalaikio pomėgiai?
Esu beisbolo entuziastas, todėl dalį laiko skiriu filmukų, apie kuriuos jau minėjau, kūrimui. Aktyviai sportuoju su štangomis. Šiuo metu pasidariau šiokią tokią pertrauką, nes buvau patyręs traumą, tad dabar gydausi.
Labai mėgstu kalnus. Kopiau į Tatru kalnus, įkopiau į Rysy viršukalnę, esančią ant Slovakijos–Lenkijos sienos, tai yra aukščiausia Lenkijos viršūnė. Ateityje planuoju įkopti į aukščiausią Europos viršukalnę. Mėgstu keliauti po ekstremalesnes vietas. O kalnuose patiriu sunkiai apsakomą jausmą. Esi čia ir dabar, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį, tiesiog mėgaujiesi ta emocija.
Ar tai jums svarbu – skirti laiko pabūti čia ir dabar?
Taip, labai svarbu. Reikia pabūti su savimi, dar geriau su savimi susipažinti, kad galėtum tobulėti, sėkmingai judėti į priekį. Reikia susidėlioti mintis į stalčiukus, išsigryninti prioritetus. Sau skiriamas laikas tam labai tinka.
Galbūt turite gyvenimo šūkį?
Viskas priklauso tik nuo tavęs. Viską gali pasiekti, tik reikia stengtis, daug dirbti, nepasiduoti. Viskas priklauso nuo požiūrio. Tikiu tuo ir pats tuo vadovaujuosi.
Asmeninio archyvo nuotr.
