Rasa MILERYTĖ
Karolis (vardas pakeistas) visada galvojo, kad lošti iš pinigų yra kvaila, tačiau galiausiai pats taip pasinėrė į lošimus, jog smagus būdas praleisti laiką išaugo į priklausomybę. Vyras pasakoja lošdavęs kiekvieną dieną, žalingam pomėgiui tenkinti skirdavęs beveik visą laisvą laiką ir būdavo visai nesvarbu, ar lošia iš savo, ar iš skolintų pinigų. Šiandien Karolis nelošia jau ketverius metus, bet vis dar pamena, kokią neviltį anuomet išgyveno, ir supranta: nuo atkryčio jį skiria tik žingsnis.
Lošėjas: „Tai buvo grimzdimas į duobę“
Ar galėtumėte prisiminti savo pirmuosius lošimus? Kada tai prasidėjo, kokius žaidimus žaidėte, kaip jums sekėsi, kuo tai patraukė?
Pradėkim nuo to, kad aš pats kažkuriuo metu dirbau lošimų sferoje. Mačiau, kaip kiti žmonės lošia, ir padėdavau jiems pradėti. Kol nepradėjau dirbti šioj srity, lošti iš pinigų man atrodė kvaila. Bet kai tu matai, kaip žmonės laimi, tai labai įstringa. Ir iš kitų pasakojimų girdi apie laimėjimus, apie pralaimėjimus niekas nekalba. Žinoma, daugeliu atvejų, ypač kai dirbi šioje sferoje, matai, kaip žmonės pralaimi, tačiau laimėjimai turi savotišką efektą. Nusprendžiau išmėginti lošimą. Pagal darbo sutartį negalėjau lošti tos įmonės lošimo salonuose, todėl nuėjau pas konkurentus. Nuėjau tiesiog praleisti laiko. Bet pirmas apsilankymas baigėsi tuo, kad laimėjau, ir tai labai greitai užkabino. Lošiau lošimo aparatais. Laimėjimai tęsėsi tikrai neilgai.
