Rasa MILERYTĖ. Tadas (vardas pakeistas, tapatybė redakcijai žinoma) vaikystėje buvo mylimas vaikas, suaugęs pats sukūrė gražią šeimą, dirbo mėgstamą darbą, turėjo daug draugų. Jei ne pirmasis apsilankymas lošimų namuose, tapęs lemtingas, 36-erių vyras ir šiandien džiaugtųsi laimingu gyvenimu. Deja, ruletės kauliukai iškrito taip, kad prireikė ketverių metų, kol Tadas išsimokėjo skolas, per plauką nežlugo, o baimė, kad viskas gali pasikartoti, kankina dar ir šiandien.
Suviliojo pirmas kartas
Šiandien Tadas sako niekada nesusimąstęs, kad lošiant gali išsivystyti priklausomybė. „Žinau apie priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų, bet niekad nepagalvojau, kad ir lošimai gali peraugti į priklausomybę. Neturėjau tokių pavyzdžių savo aplinkoje. Atrodė, kas čia tokio, kad kartais pažaisi? O pasirodo, kad viskas gali baigtis labai prastai“, – sako Tadas.
Pirmą kartą lošimų namuose Tadas apsilankė būdamas 26-erių, tuo metu jau buvo vedęs, laukė šeimos pagausėjimo, su žmona buvo pasiėmę paskolą būstui, o į lošimų namus tą vakarą užsuko su draugais, švęsdami vieno iš draugų gimtadienį. „Neplanavom taip užbaigti vakaro, sprendimą priėmėm spontaniškai. Vienas iš draugų kartais palošdavo, tad pasiūlė ir mums pamėginti“, – pamena Tadas.
Vyras sako niekada nebuvęs iš tų, kurie mėgtų triukšmingus vakarėlius ar dažnai lankytųsi baruose. Tadas save vadina šeimos žmogumi, sako atsakingai žiūrintis į gyvenimą, tad tai, jog įklimpo į lošimų liūną, jam vis dar kelia nuostabą.
„Manau, kad esu tvirto charakterio. Atrodytų, priklausomybės užklumpa silpnus žmones. Pasirodo, tai gali nutikti bet kam“, – samprotauja Tadas.
Pasidomėjus, kas sužavėjo, pirmą kartą apsilankius lošimų namuose, vyras pamena, kad patiko aplinka, kurioje buvo galima atsipalaiduoti, be to, buvo smagu tiesiog atsiduoti likimui ir mesti kauliuką. „Atsitiko taip, kad per tas pirmas dvi valandas šiek tiek išlošiau, buvo smagu, pagalvojau, kad tai neblogas būdas prisidurti papildomų pinigų“, – sako Tadas, kuris vėliau lošdamas ne tik kad neužsidirbo papildomai, bet ir įklimpo į skolas.
Greitai įklimpo į skolas
Tadas pasakoja, kad sudomintas pirmojo lošimo netrukus nusprendė jėgas išmėginti lošdamas internetu, o kadangi ši žaidimo forma buvo nesėkminga, po kurio laiko vėl apsilankė lošimų namuose. Antrasis kartas nesukėlė tokių džiugių emocijų. Laimėti nusiteikęs vyras vis pralošdavo. „Iki tol man atrodė kvaila lošti iš pinigų, bet labai greitai ir pats už to užsikabinau. Nesisekė, tada statydavau daugiau, kad atsiloščiau. Jei išlošdavau, laimėtą sumą irgi pastatydavau, tikėdamasis ją padidinti. Patekau į tokį užburtą ratą“, – priklausomybės užuomazgas pamena pašnekovas.
Tadas lošdavo lošimų aparatais. Tam, kad galėtų lošti, reikėdavo vis daugiau pinigų. Pirmiausia pralošdavo atlyginimą, tada skolindavosi iš draugų. Galiausiai draugai atsisakė skolinti, tad paėmė greitąjį kreditą. Gerai uždirbančiam vyrui nekilo sunkumų pasiskolinti nemenką sumą pinigų. Tik tie pinigai greitai išseko: „Ilgainiui visi laisvi pinigai ėmė atitekti lošimams, o kai pinigų pritrūkdavo, skolindavausi vis daugiau.“ Skolas, žinia, reikia grąžinti, tačiau Tadas neturėjo tam lėšų.
Kad galėtų lošti toliau, vyras pardavė automobilį. Jei šeimos namas dokumentuose būtų užrašytas ne jo ir žmonos, o tik jo vardu, tikriausiai, svarsto pašnekovas, būtų pardavęs ir namą: potraukis lošti buvo toks stiprus. Atsitokėjo Tadas tik tada, kai skolos siekė 4000 eurų, o procentai vis augo. „Ir vis tiek kažkodėl dar ilgai tikėjau, kad pavyks atsilošti“, – stebisi pašnekovas.
Vos išsaugojo šeimą
Natūralu, kad artimieji – draugai, šeima – greitai pastebi, jei žmogui iškyla problemų. Tadas svarsto, kad priklausomybę nuo lošimų lengviau nuslėpti nei priklausomybę nuo, pavyzdžiui, alkoholio. Slėpdamas priklausomybę vyras ėmė šalintis draugų, nebeleisdavo su jais laiko, stengėsi kuo labiau apriboti bendravimą.
„Vienas iš nedaugelio žmonių, kurie pastebėjo, kad turiu problemą, buvo mano žmona. Iš pradžių, kai lošti išeidavau kartą ar du per mėnesį, ji nekreipė dėmesio, tarpusavy netgi pasijuokdavom iš to, bet kai tokie vakariniai išėjimai vis dažnėdavo ir ilgėdavo, ji sunerimo. Kalbėjo, kad reikia baigti su tuo, priekaištavo, prasidėjo pykčiai. Aš ir pats supratau, kad padėtis prasta, bet kažkodėl nieko nekeičiau“, – pamena Tadas.
Situacija ypač paaštrėjo tada, kai į namus pradėjo eiti antstolių laiškai su raginimais susimokėti skolas. Žmona neištvėrusi susikrovė daiktus ir su vaiku persikraustė pas savo tėvus, pareiškusi ultimatumą: arba Tadas sprendžia problemą, arba laukia skyrybos. Šiandien Tadas sako suprantantis, kodėl žmona pareiškė tokį ultimatumą, ir netgi džiaugiasi: „Jei ne tie žodžiai, galbūt niekad nebūčiau išsikapstęs. Po jų prasidėjo lūžis.“
Nors mylima moteris kurį laiką nebuvo šalia, visgi neapleido vyro: aplankydavo, dažnai susisiekdavo telefonu, surinko informaciją apie pagalbos galimybes.
Susirgo depresija
Dar prieš žmonai išsakant savo ultimatumą ir pralošiamoms sumoms vis didėjant, Tadas, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, suprasdamas, kad smenga į duobę, ir nežinodamas, ką daryti, susirgo depresija. Tiesa, jokių veiksmų dėl to nesiėmė: nesikreipė į specialistus, nevartojo vaistų. Tik pradėjęs spręsti lošimo problemas, suprato, kad reikia gydyti ir kitą ligą.
„Jaučiau neapsakomą neviltį. Suvokiau, kad prarastų pinigų niekada neatgausiu, bet vis tiek lošdavau, kol turėdavau nors kelis eurus. Baisiausia yra suprasti, kad nelaimėsi, ir vis tiek negalėti sustoti. Ilgainiui viskas pasidaro nesvarbu, nori greičiau pralošti turimus pinigus, kad baigtųsi ta kankynė. Bet po to neviltis dar labiau gilėja, nes supranti, kad bėdos nedingo. Kad reikia mokėti skolas. O dar mintis, kad galiu prarasti šeimą, kad dėl manęs kenčia žmona…“ – Tadas sako, kad baisesnės būsenos nebuvo patyręs nė karto.
Vyras pasakoja, jog laikui bėgant ėmė atrodyti, kad jo gyvenimas – nieko vertas, neslepia susimąstydavęs ir apie savižudybę. Gyvenimas jam atrodė kaip bedugnė, iš kurios išsikapanoti į šviesą nebeįmanoma.
„Švarus“ jau penkerius metus
„Viskas keistis ėmė tada, kai, paskatintas žmonos, nuėjau į anoniminių lošėjų susitikimą. Ten atsidūriau tarp žmonių, kurie turi tokią pat problemą, todėl suprato mane. Suvokiau, kad nesu vienintelis pasaulyje, kuris per lošimus įklimpo į skolas ir daug ką prarado“, – pasak Tado, susitikimų metu žmonės dalijasi patirtimi, pasakoja, kaip kovoja su priklausomybe. Čia niekas nepatarinėja kitiems, tad kiekvienas gali atsirinkti tai, kas jam tinka.
Po pusmečio reabilitacijoje, metų stacionaraus gydymo pagal Minesotos programą ir lankymųsi anoniminių lošėjų susitikimuose Tadui pagaliau pavyko išsilaisvinti iš priklausomybės gniaužtų. Kovoti su priklausomybe, sako Tadas, padėjo ir psichologas, į kurį kreipėsi dėl depresijos.
Jau penkeri metai, kai Tadas nebelošia iš pinigų, iššūkį atlaikiusi šeima šiandien jaučiasi tvirtai, skolos išmokėtos.
„Priklausomi žmonės visad yra per vieną žingsnį nuo atkryčio. Aš šiandien jaučiuosi tvirtai, bet tai nereiškia, kad lošimai man nebekelia pavojaus. Kiekvienas priklausomas žmogus pasakys, kad net menkiausias nukrypimas nuo įprastų vėžių gali išprovokuoti poreikį vėl pasinerti į priklausomybę“, – pasakoja Tadas.
Vyras sako, kad šiandien jį ypač palaiko žmona, taip pat draugai, kuriems išdrįso papasakoti apie priklausomybę, padeda ir anoniminių lošėjų susitikimai. „Nors rizika atkristi išlieka, šiandien esu laimingas žmogus. Nustojus lošti, atsirado laiko, kurį galiu skirti šeimai ir pomėgiams. Gyvenu visai kitokį gyvenimą. Ir žinau, kad jei kils blogų minčių, visada galiu paskambinti kam nors iš mūsų grupės“, – tikina Tadas.
