Aktualijos

„Liga man padėjo tapti geresniu žmogumi“

„Neuždaviau Dievui klausimų, kodėl susirgau, negalvojau, kad tai bausmė, – pradeda savo pasakojimą Laima (istorija tikra, vardas pakeistas). – Tai buvo 2009 metų liepos 25-oji. sėdėjau prie privataus gydytojo kabineto durų, šiek tiek jaudinausi.
Pamenu, keletas moterų buvo prieš mane, viena verkė, galvojau: jai turbūt vėžys. O pati net nepamaniau, kad po 15 minučių man tą patį pasakys gydytoja. Po akimirkos rankose laikiau siuntimą į Santaros klinikas – reikia atlikti tyrimus ir operuoti. Įtarė kiaušidžių ar gimdos vėžį. Pasaulis sustojo dėl netikėtumo. Visame kūne jaučiau tą sustojimą, nes nebeliko kitų dalykų, buvo tik diagnozė ir gyvenimo pabaiga.
Dukra sėdėjo prie kabineto durų, negalėjau apsaugoti jos nuo tos žinios. visa mano šeima – dvi dukros ir sūnus, ką tik baigę universitetus, jau buvo pradėję dirbti – šią sukrečiančią informaciją priėmė labai skausmingai, bet stengėsi to neparodyti.
Tolesnis etapas (viskas vyko greitai) – kompiuterinės tomografijos tyrimas, kraujo tyrimai, plati chirurginė operacija, chemoterapija. Galutinė pooperacinė diagnozė – išplitęs IV stadijos gimdos vėžys. Graužiau save, kur buvau anksčiau, juk turėjau susirūpint, kodėl tokia vėlyva menopauzė, juk pas ginekologus buvau prieš kokius trejus metus. Neuždaviau Dievui klausimų, kodėl, už ką man tokia liga. Girdėjau savo aplinkoje, kad sergantys klausia: Dieve, už ką baudi, už ką man?
Sakau nuoširdžiai, negalvojau, kad mane baudžia, galvojau, juk serga kiti, tai kuo išskirtinė aš. Priėmiau tai, susitaikiau. Tada daug dalykų pasikeitė į gera. Atėjo sielos ramybė, tikėjimas, kad po mirties nėra nebūties, kad kūnas – tai tik materialus namelis, kuriame gyvena mano siela, tikroji aš, kad po kūno mirties gyvenimas tęsis.
Po 6 mėnesių agresyvios, sudėtingos chemoterapijos prasidėjo ilgalaikė mano ligos stebėsena: pirmus trejus metus – kas tris mėnesius, dar dvejus metus – kas 6 mėnesius. O kai praėjo penkeri metai po onkologinės ligos gydymo, stebėsena vykdoma vienąkart per metus. Kaip laukiau, kada sueis tie penkeri metai! kiek išgyventa, galite numanyti, kiek nerimauta prie gydytojų kabinetų durų, laukiant patikros rezultatų.
Su manim buvo mano atimieji: dukros, sūnus, vyras, seserys. Artimieji ne šiaip buvo, jie tikėjo, mane mylėjo, turėjo vilties. Dukros neleido sau galvoti, kad mamos gali netekti, jos pasikeisdamos buvo arti manęs per visus gydymo etapus, seserys stengėsi parodyti, kokia aš joms svarbi, meldė pagalbos iš dangaus.
Man pavyko su tokia diagnoze išgyventi 11 metų. Iki dabar vėžys neatsikartojo. Savo organizmo imuninei sistemai palaikyti papildomai naudojau sisteminę enzimų terapiją. Jokių specialių dietų nesilaikiau, gal kiek apribojau cukraus vartojimą. Nesakau, kad pasveikau, nes medikų įrašas po operacijos mano ligos istorijoje skamba taip – toliau skirti paliatyvųjį gydymą, tai reiškia palaikomąjį, palengvinantį gydymą, nesitikint pasveikimo. Tuos 11 metų gyvenu pilnakraujį, visavertį gyvenimą: ir dirbau, ir stresavau, ir džiaugiausi, ir liūdėjau, teko išgyventi ir artimųjų netektis, ir ligas, teko padėti kitiems, pamiršus, kad pati sergu sunkia liga.
Noriu pasakyti: man liga padėjo tapti tikresniu ir geresniu žmogumi. Mano širdyje nėra pykčio nė vienam žmogui. Mano istorija – sėkmės istorija. Norėtųsi, kad ji padėtų kitiems eiti vilties keliu.“

BENDRUOMENIŠKUMO KULTŪROS ĮTAKA SERGANT ONKOLOGINĖMIS LIGOMIS
Onkologinių ligonių asociacijos „Vilties kelias“ narių sėkmingo sveikimo istorijos. Asociacijos nariai pasakoja savo ligos istorijas, dalijasi patirtimi, skatina būti aktyvius bendrystėje padedant vieni kitiems. Istorijos užrašomos ir paskleidžiamos visuomenei. Projektą remia Utenos rajono savivaldybė.