Vytautas KAZELA. Toliau tęsiame pažintį su uteniškiais. Šį kartą į „Utenio“ anketos klausimus atsako Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos informacinių išteklių ir inovacijų diegimo skyriaus vedėja Laima Lapinienė.
Trys žodžiai, kuriais galėtumėte apibūdinti save?
Impulsyvi, bet atsakinga ir patikima. Su kokiomis moralinėmis nuostatomis, įgytomis tėvų namuose, išėjote į gyvenimą? Aš, kaip ir dauguma tuometinių vaikų, augau namuose, kur buvo daug dirbama siekiant apsirūpinti tuo, kas būtiniausia. Nejutome didelio stygiaus, bet pinigų leidimas pramogoms, savo malonumui nebuvo vertinamas, buvome mokomi pasitenkinti tuo, ką turime, nesidairyti į kitus, nepavydėti. Nebuvo skatinami tuomet realiais neatrodę siekiai. Darbas, šeima, kasdieniai reikalai. Tai buvo svarbiausia. Su tokiomis nuostatomis išėjau, bet gyvenimas ir vertybės keičiasi, kartu ir nuostatos. Mūsų kartai trūksta lankstumo, pasitikėjimo savimi, sveiko ambicingumo, laisvesnio bendravimo. Savo vaikus mokiau jau kiek kitaip. Filmas, kuriame norėtumėte gyventi? Filmų žiūriu daug. Patinka sėkmės istorijos, kai žmonės įdeda daug pastangų, kad susikurtų gerovę, kažką pasiektų. Neseniai dukra, paprašyta rekomenduoti kokį nors filmą, pasakė – viso nemačiau, bet pradžioje pagrindinė herojė gauna bilietą į Niujorką, žiūrėk, tau patiks. Mėgstu didžiulius miestus, ten ir norėčiau gyventi, jei ne tikrovėje, tai bent filme.
Romano veikėjas, kuriame matote daug savęs?
Tokio tikrai nežinau. Nesusitapatinu su niekuo. Labai mėgstu istorinius romanus. Skaitau ir visuomet tikrinu faktus papildomuose šaltiniuose, patinka tyrinėti valdovų dinastijas, jų ryšius. Visada galvoju, koks stiprus turi būti žmogus, kurį įpareigoja kilmė. Ateities planai… Daug neplanuoju. Tiesiog tikiuosi ir laukiu galimybių. jomis dažniausiai pasinaudoju. Žmogus, kuris šalia. Koks jis? Jaučiuosi laiminga, galėdama pakoreguoti klausimą, – ne žmogus, bet žmonės. Kol kas šalia turiu ne vieną, bet keletą žmonių. Vyras ramesnis ir santūresnis nei aš, dažnai atsvara mano impulsyvumui. Vaikai, nors seniai negyvena kartu, bet labai artimi, visada palaiko, padrąsina, neleidžia pasiduoti blogai nuotaikai ar pesimizmui. Anūkės – šviesos spindulėliai, stengiamės kartu pakeliauti, ką nors nauja pamatyti. Mama neleidžia užsimiršti – turiu dažnai pagalvoti, ar teisingai gyvenu.
Laimės formulė…
Jeigu jautiesi nelaimingas, eik ir tuojau pat pasidaryk sau kokį nors malonumą. Čia ne aš sugalvojau – išgirdau iš psichologijos ir elgsenos specialisto. Patikrinau – veikia.
Ar darbo kabinete turite savo šeimos nuotrauką?
Taip, turiu. Dukrą ir dvi anūkes. Nuotraukose jos visos dar mažos. Tai primena, kaip ilgai tame kabinete aš dirbu.
Darbai, idėjos, kurie dar laukia savo eilės.
Jau minėjau – nieko iš anksto neplanuoju. Šiai vasarai yra finansuotas, bet dar neįgyvendintas projektas. laukia didelis darbas, bus kuriama interaktyvi knyga, tam tikra instaliacija, kuri paįvairins bibliotekos skaitmenines paslaugas. Parašytas ir pateiktas naujas projektas tarptautiniam bendradarbiavimui net su penkiomis suaugusiųjų švietimo organizacijomis iš Ispanijos, Italijos, Bulgarijos, Turkijos ir Estijos. Labai tikiuosi, kad pasiseks, finansavimas bus skirtas. Toliau viskas priklausys nuo situacijos. Viliuosi, jog darbai nesustos, galimybių bus, o idėjos atsiranda bedirbant.
Esate vyturys ar pelėda?
Tik pelėda. Visą gyvenimą mokiausi ir dirbau naktimis. Rytais patikdavo pamiegoti. Dabar jau ne taip dažnai sau tai leidžiu. Gaila laiko.
Ar yra tekę užlipti ant to paties grėblio?
Daug kartų. Ypač darbe, kai koordinuodavau daug tarptautinių, sudėtingų projektų. Kasmet prisižadėdavau, kad gana, nebeimsiu, kam man tiek vargo. Bet niekada neatsilaikydavau atsiradus progai. Nesakyčiau, kad labai gailiuosi.
Jūs ta, kuri stačia galva puola į avantiūrą ir tikisi gerti šampaną, ar visgi esate linkusi svarstyti, analizuoti?
Svarstau ir analizuoju, bet vis tiek puolu. Man labai sunku atsisakyti galimybių, vis galvoju, kad daugiau progų gali ir nebepasitaikyti, ką tada? Bet neatsakingai niekuomet nesielgiu. Jei imuosi, tai ir padarau.
Ar turite firminį patiekalą? (Ką be to, kad mokate išvirti kiaušinį, dar galėtumėte paruošti pusryčiams ar vakarienei?)
Dievinu desertus. Daug moku ir dar mokausi. Kažko savo, originalaus nekuriu, neeksperimentuoju. Labai patinka prancūziški skanėstai – moku kepti eklerus ir kaneles. Svajoju iškepti krokembušą, manau, iki metų galo pavyks.
Ką savo gyvenime planuojate keisti nuo pirmadienio?
Nuo pirmadienio tikrai nieko. Pokyčiai dažniausiai sėkmingi, kai juos pradedi nedelsdamas, bet tam reikia stiprios valios.
Utenoje labiausiai pasigendate…
Jei nebūčiau daug keliavusi, sakyčiau, nieko, visko pas mus gana. Dabar pasigendu tos dvasios ir nuotaikos, kuri jaučiama išvykus tolyn į vakarus, šiaurę ar pietus. Silpnos bendravimo tradicijos ir kultūra, esame užsidarę, sunku užkalbinti nepažįstamą žmogų, dažnam nejauku ir nepatogu ilgiau pasėdėti gatvėje su kavos puodeliu – daržuose darbai laukia, ką žmonės pagalvos. Kalbu apie vyresnius. Trūksta natūralios vidinės laisvės – to, kas akivaizdu kitur.
