Vytautas KAZELA. Neturiu nei katės, nei šuns. Tūlas skaitytojas pasakys, kad esu beširdis ir nemyliu gyvūnų. Netiesa. Gyvūnus myliu, bet turiu ir didžiulį atsakomybės jausmą.
Prieš daugelį metų giminaičiai atvežė ir paliko jauną taksų veislės šunelį, nes bute apgraužė visus baldus. Beveik dvidešimt metų pragyveno pas mus, kol pasimirė. Kito šuns taip ir neįsigijome. Gyvūnas žmogų prie namų pririša. Jį reikia ir pavedžioti, ir pamaitinti. Neišvažiuosi palikęs. Gyvūnai labai prisiriša prie žmogaus, jo ilgisi. Jiems tu turi skirti nemažai laiko. Gyvūnas ne žaislas. Jo pažaidęs neišmesi. Jį, kaip ir žmogų, reikia priimti tokį, koks yra. Esu tvirtai įsitikinęs, kad geriau gyvūno neturėti, negu jį apleisti ir juo nesirūpinti.
Dažnai peržiūriu Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos puslapį. Ne kartą buvau gyvūnų globos namuose. Kiek daug puikių šunų ir kačių! Dauguma jau suaugę, visokio gyvenimo matę. Reikia visai neturėti širdies, kad galėtum išvežti į prieglaudą ar išmestum į gatvę gyvūną, kuris penkerius metus buvo tavo šeimos narys. (Tęsinys 2020 12 05 laikraštyje)
