Rasa MILERYTĖ
Rugpjūčio mėnesį tarnystės kelią Utenoje pradėjo kunigas Algis Neverauskas, paskirtas Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonu. Kunigas į mūsų kraštą atvyko iš Biržų. 59-erių A. Neverauskas „Uteniui“ pasakojo esąs dėkingas Dievui, uždegusiam jo širdyje pašaukimą eiti dvasininko keliu, ir besitikįs, kad uteniškiai nebijos su juo dalytis tikėjimo patirtimis, klausti to, kas kelia nerimą, o į bažnyčią eis su džiaugsmu. Pasak A. Neverausko, šiais laikais tikėjimas daugeliui, deja, yra labiau formalus nei gyvas, tad padėti augti tikėjime, kurti ryšį tarp žmonių ir Dievo, žmonių ir kunigo – bus vienas iš jo tarnystės tikslų.
Kunige, pokalbį norėčiau pradėti nuo Jūsų vaikystės. Kokia ji buvo? Ar iš jos atsinešėte kažką, kas Jus pakreipė Dievo link?
Mano vaikystė buvo graži. Dėkoju Dievui, kad turėjau labai taikius, gerus, mylinčius tėvus. Tai buvo kaimo žmonės. Aš pats užaugau vienkiemyje. Bet svarbiausia, kad augau labai tikinčioje šeimoje. Mano tėvų liudijimas yra nepaprastai stiprus. Mama buvo labai pamaldi. Dar ir dabar prisimenu, kaip mums nuėjus miegoti mama dar ilgai atsiklaupusi virtuvėje melsdavosi už mus. Ji ir šiandien tebesimeldžia už mus visus, nors jai jau 94-eri metai. Tėvukas irgi buvo taikus ir darbštus žmogus, tikėjimas jam nebuvo kažkoks formalumas, kaip kad neretai yra žmonėms. Per visas šventes, sekmadieniais jo traktorius stovėjo kieme. Būdavo, ateina kolūkio pirmininkas, nepatenkintas, kad darbymetis, o žmogus štai ilsisi. Tėvukas jam sako: „Pasiimk ir važiuok, man šventa diena.“ Tokie liudijimai vaikui padaro stiprų įspūdį ir padeda susidėlioti prioritetus, susikurti vertybių skalę.
Šiandien daugybė žmonių pamiršę, koks svarbus yra sekmadienis. Jiems tai viena iš darbo dienų. Tuomet žmonės skundžiasi, kad nepailsi, išgyvena daug streso, sumaištį. Reikėtų prisiminti, kad sekmadienis pirmiausia yra Dievo diena, šventa diena, poilsio diena, o ne viena iš eilinių dienų reikalams sutvarkyti.
Kai manęs klausia, kodėl esu kunigas (tuo ypač domisi vaikai mokykloje), visada paliudiju, kad man pačiam tai yra slėpinys. Dar man būnant mamos įsčiose, likus dviem savaitėms iki mano gimimo, saugumiečiai bažnyčioje užmušė parapijos kleboną Vytautą Šamšoną. Jis buvo labai geras kunigas. Tas metas buvo itin sunkus bažnyčiai. Kaip mama pasakojo, per kunigo laidotuves visa parapija raudojo balsu. Mama tada meldėsi. Sakė, iš paskutinių jėgų nuėjo į bažnyčią, nes labai norėjo atsisveikinti su kunigu. Ji meldėsi nerimaudama, iš kur parapija gaus kitą tokį gerą kunigą. Sakė, nedrįso net svajoti, kad jei gimtų berniukas, Dievas pašauktų jį tarnystei.
Bet Dievas išgirdo tą jos nedrąsią maldą. Visa tai mama man papasakojo tada, kai jau mokiausi seminarijoje. Tokie liudijimai padeda suprasti, kad Dievas renkasi, Dievas pašaukia. Labai džiaugiuosi, kad Dievas taip sudėliojo, leido man sutikti puikių žmonių, gerų kunigų, kurie padėjo suprasti, kad tai, ką Dievas siūlo, kur jis veda, tai ir yra geriausia. Žinoma, eiti reikia pačiam, bet Dievas rodo kelią.
Tęsinį skaitykite 2020 08 29 „Utenyje“
