2020-ieji Rapolo Šaltenio progimnazijai prasidėjo įprastai – kaip ir kasmet Utenos rajono savivaldybė užsimojo šią mokymo įstaigą uždaryti.
Valdžios argumentai vis tie patys, jau atmintinai išmokti: mokykla neturi savo stadiono, sporto salės, valgyklos ir technologijų kabineto, todėl moksleiviams neva neužtikrinama reikiamo lygio ugdymo kokybė.
Ar šiems teiginiams pagrįsti savivaldybės valdininkai atliko Utenos mokyklų ugdymo kokybės tyrimą ir lyginamąją analizę? Aišku, kad ne! Juk valdžia turbūt ir be šito supranta: jeigu moksleivis ilgosios pertraukos metu išeis į gryną orą ir, per mokyklos kiemą pėsčiomis nužingsniavęs keliasdešimt metrų, sėkmingai pasieks valgyklą, tai jo žinios neišvengiamai suprastės. Matyt, panaši logika turėtų galioti ir kalbant apie Rapolo Šaltenio progimnazijos mokinių pavėžėjimą mokyklos autobusėliu į fizinio ugdymo pamokas sporto salėje ir pan.
Nenorėčiau plėstis ir kelti klausimų, kodėl gi šios progimnazijos stadionas apleistas ar kodėl minėta ugdymo įstaiga neturi sporto salės. Ne toks šio straipsnio tikslas.
Geriau pažvelkime, ką mainais į planuojamą Rapolo Šaltenio progimnazijos sunaikinimą mums siūlo Utenos savivaldybės strategai. Leisiu sau pacituoti vieną iš jų parengtų dokumentų: „Siekiant sudaryti mokiniams tinkamas ir šiuolaikiškas (pabraukta mano) ugdymosi sąlygas siūloma mokyklą reorganizuoti išskaidymo būdu: 1–4 klases perkelti į Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio“ skyrių, o 5–8 klases perkelti į Vyturių progimnaziją.“ (nuo savęs pridėsiu, kad savivaldybėje svarstoma galimybė į Rapolo Šaltenio progimnazijos „palikimo dalybas“ įtraukti ir Krašuonos progimnaziją.)
Taigi savivaldybė mus bando įtikinti, kad neva netinkamos ir nešiuolaikiškos Rapolo Šaltenio progimnazijos mokinių ugdymosi sąlygos bus pakeistos „tinkamomis ir šiuolaikiškomis“ sąlygomis Vyturių ir Krašuonos progimnazijose.
Rapolo Šaltenio progimnazijos bendruomenės atstovai Vyturių ir Krašuonos mokyklų ugdymo sąlygas žino ne iš nuogirdų. Nesileisiu į smulkmenas, kurių viešas aptarinėjimas spaudoje būtų blogo tono požymis. Noriu kalbėti lakoniškai: vertinant objektyviai, ugdymo sąlygos visose trijose – Rapolo Šaltenio, Vyturių ir Krašuonos – progimnazijose yra labai panašios. Šį faktą tikriausiai patvirtintų kiekvienas nesuinteresuotas ir geranoriškas, realią padėtį žinantis žmogus. Galų gale tai, matyt, supranta ir patys „reformų“ plano autoriai – ne veltui jų dokumentuose kalbama apie 40 tūkstančių eurų papildomas išlaidas „Vyturių progimnazijos klasių ir aplinkos pritaikymui“.
Bėda tik ta, kad norint esmingiau sutvarkyti Vyturių progimnaziją ir realiai pagerinti moksleivių ugdymo sąlygas vargiai pakaktų ir dešimteriopai didesnės sumos. Tai ne mano, o statybose gyvenimą praleidusių profesionalų nuomonė.
Taigi natūraliai kyla klausimas: kodėl iš kai kurių Utenos savivaldybės kabinetų nepaliaujamu srautu pučiama migla, siekiant avansu išaukštinti vienus, o pažeminti kitus? Kodėl atkakliai vengiama atlikti Utenos mokyklų ugdymo kokybės rezultatų tyrimą ir lyginamąją analizę?
Atsakymo verta paieškoti tame pačiame savivaldybės valdininkų parengtame dokumente. Cituoju: „<…>bendra Rapolo Šaltenio progimnazijos pastato būklė patenkinama, pastatą galima siūlyti parduoti“. Ar tik ne dėl šio „švento tikslo“ – pastato Utenos centre – ir užsimota žūtbūt uždaryti mokyklą ir sunaikinti jos bendruomenę?
Maždaug prieš mėnesį Utenos savivaldybėje įvyko mero Alvydo Katino ir už rajono švietimą atsakingų asmenų susitikimas su Rapolo Šaltenio progimnazijos bendruomene. Didžiojoje posėdžių salėje, nepajėgusioje sutalpinti visų norinčiųjų, valdžios planams bendruomenė pasakė aiškų ir argumentuotą NE. Man belieka tik priminti, kad minėto NE niekas neatšaukė – Rapolo Šaltenio progimnazijos bendruomenė nesutinka būti draskoma į gabalus ir mėtoma į dvi, tris ar net keturias puses.
Aišku, pasakius A, derėtų ištarti ir B.
Utenos rajone kasmet mažėja mokyklinio amžiaus vaikų. Taigi tuštėja mokyklos, o jų pastatų ir visos infrastruktūros išlaikymas tampa sunkia finansine našta savivaldybės biudžetui. Visa tai – liūdni faktai, dėl kurių neverta ginčytis. Dar daugiau: bet kuris išminties nepraradęs žmogus sutiks, kad Utenos mokyklų tinklas turi būti pertvarkomas, pritaikant jį pasikeitusiai demografinei realybei. Tačiau būtent čia, šiame diskusijos posūkio taške, ir išryškėja visas esamos padėties dramatizmas – valdžia nori vykdyti reformą voliuntaristiškai, nesitardama su bendruomene, ir tuo pat metu siekia visas būsimų pokyčių negandas, nepatogumus ir problemas permesti ant eilinių mokesčių mokėtojų pečių.
Ar esant tokiai padėčiai išlieka erdvės konstruktyviam sprendimui?
Drįsčiau manyti, kad taip. Kompromisas įmanomas. Bet tam, kad jis būtų pasiektas, reformų autoriai turėtų žengti drąsų ir galbūt šiek tiek nestandartinį žingsnį – įtraukti į visą šį procesą „Saulės“ gimnaziją!
Minėtoji mokykla turi didelį visiškai renovuotą pastatą, puikų stadioną, valgyklą, sporto salę – viską, ko reikia mokiniams kokybiškai ugdyti. „Saulės“ gimnazija šiuo metu teišnaudoja maždaug pusę savo pajėgumų. Taigi čia be jokio diskomforto galėtų būti perkelti visi Rapolo Šaltenio progimnazijos mokiniai ir mokytojai. Savivaldybė tokiu būdu įgyvendintų savo planą optimizuoti mokyklų tinklą, o Rapolo Šaltenio progimnazijos bendruomenė ir toliau gyvuotų, vienokia ar kitokia forma susiejusi savo tolesnę ateitį su „Saulės“ gimnazija.
Jei Utenos rajono savivaldybei išties rūpi Rapolo Šaltenio progimnazijos moksleivių „tinkamos ir šiuolaikiškos ugdymosi sąlygos“, dabar yra proga savo rūpestingumą įrodyti ne žodžiais ir lozungais, o konkrečiais darbais.
Visa ši „Rapolo Šaltenio drama“ šiandien reikalauja naujo – originalaus ir produktyvaus – siužeto posūkio!
Gerinas Petkevičius
Rapolo Šaltenio progimnazijos bendruomenės atstovas
