Į pabaigą einantys metai atnešė daug netikėtų, nemalonių suvaržymų ir baimių. Visame pasaulyje išplitusi pandemija pakeitė ne tik žmonių kasdienius įpročius, bet ir apribojo kelionių maršrutus. Šalys užsidarinėjo pavasarį ir rudenį, keliautojai liko nusiminę, nepailsėję, nepatyrę naujų įspūdžių. Suvaržymai neaplenkė švietimo ir kultūros įstaigų, dirbantieji ir besimokantieji taip pat privalėjo persiorientuoti, dirbti atskirti, kiekvienas savo namuose, tik retkarčiais susitikdami jaukiam gyvam pabuvimui kartu. Bet žmonės atranda stiprybės, fantazijos ir būdų, kaip sukurti prasmingą buvimą ir įgyvendinti gražius kūrybinius projektus net ir tokiomis niūrokomis sąlygomis. „Keramikos instaliacija: Utena XIX – XX a. sandūroje ir žydų bendruomenės istorija“ – tai vienas iš kultūros edukacijos projektų, sukurtas pasitelkus kūrybiškus suaugusiuosius ir vaikus. Jis nebūtų įvykdytas be paramos, kurią skyrė Lietuvos kultūros taryba, patikėjusi projekto išliekamąja verte. Projekto metu Vyturių progimnazijos ir Vaikų bei jaunimo užimtumo centro mokiniai keliavo laiku ir susipažino su turtinga, įkvepiančia, mįslinga daugiakultūre senosios Utenos istorija. Sugrįžę atkūrė matytus vaizdus ir įamžino keramikoje. Keramikos instaliaciją gyvai galėsite pamatyti pavasarį Utenos Vyturių progimnazijoje, vėliau pas mūsų partnerius Vyžuonose, Dusetų ir Svėdasų bibliotekose. Artėjant Kalėdoms, kviečiame pasižiūrėti apie šį projektą sukurtą filmuką. Kai darbai nuveikti, smagu prisiminti kūrybos procesą, jį aptarti ir įvertinti, ar kūrybiniai sumanymai buvo motyvuojantys. Praskleiskime projekto „virtuvės“ užsklandą ir sužinokime, kaip sekėsi projekto dalyviams keliauti laiku ir iš nuotraukų bei pasakojimų susidaryti senosios Utenos vaizdą. Ar šis metodas pasiteisino, pasiteiravome projekto dalyvių. Ar pavyksta susidaryti įspūdį apie XIX–XX a. Uteną iš nuotraukų ir pasakojimų ekskursijų metu? Austėja M.: Nuotraukos ir pasakojimai padeda geriau įsivaizduoti XIX–XX a. realybę. Susidariau įspūdį, kad Utena tuo metu buvo gyvesnė. Čia buvo lyg ir senamiestis su daug kavinukių, atmosfera buvo kitokia, nes dabar viskas sušiuolaikiškėjo. Erikas: Ekskursija labai patiko ir buvo vertinga. Labai įdomu pasivaikščioti ir pasižiūrėti savo akimis. Ir dar kokį seną daikčiuką paslėptą gali rasti kokiuose krūmuose. Ieva: Yra žmonių, kuriems gali būti neįdomu, tiems, kurie žiūri tik į priekį ir nesidomi praeitimi, bet man buvo įdomu. Ignas: Man nuotraukos padeda sudėlioti bendrą senojo miesto vaizdų dėlionę. Jei galėtumėte laiko mašina nuvykti į XIX a. pab.–XX a. Uteną, ar norėtumėte išlipti iš laiko mašinos ir pasivaikščioti po Uteną, ar liktumėte mašinoje? Austėja M.: Taip, išlipčiau, mačiau nuotraukose, kad keli namai yra išlikę, būtų įdomu prie jų nueiti ir pasižiūrėti, kaip jie atrodė tais laikais. Taip pat ten buvo kavinukių ir parduotuvėlių, būtų labai smalsu apsilankyti. Ignas: Dvejoju. Ir noriu, ir ne, nes gal ten liga kokia nors plito, prie kurios mes nesam pripratę?. Gerdas: Norėčiau išlipti ir pamatyti, kaip gyveno mūsų proproseneliai, norėčiau patyrinėti gatves, gal buvo kažkokių įdomių dalykų. Erikas: Aš tikrai išlipčiau, man būtų smalsu pažiūrėti, kokia jų rutina, ką jie veikia, kaip dirba, būtų labai įdomu. Kasparas: Aš norėčiau pajusti, ką žmonės jautė gyvendami XIX a. Norėčiau visur nueiti, kur dabar lankausi ir pasižiūrėti, kaip vaizdas pasikeitė, tai ir mokyklos, ir parduotuvių vietos. Ugnius: Labai norėčiau išlipti ir pasižiūrėti į miesto gyvenimą. Norėčiau nueiti, kur stovi mūsų mokykla ir surasti, ar ji ten buvo, ir savo dabartinių namų vietą apžiūrėti. Būtų labai smagu pasivaikščioti po visą miestą. Ieva: O aš eičiau, kur veda akys, nes man patinka eiti ten, kur kas nors mane sudomina. Manau, atrasčiau daug dalykų, prie kurių norėčiau prieiti arčiau. Kažin, ar viską spėčiau pamatyti. Gerdas: Man buvo labai įdomi Žydų gatvės nuotrauka. Šią gatvę aš norėčiau gyvai pamatyti, ten pirmiausia ir patraukčiau. XIX a.–XX a. sandūroje Utenoje gyveno nemažai kitų tautų atstovų. Ką galvojate apie daugiatautę bendruomenę, ar norėtumėte tokioje gyventi? Austėja V.: Manau, labai būtų gerai išmokti daugiau kalbų, ne tik lietuvių, rusų ir anglų, man net ir rusų kalbą dabar sunku išmokti, kai ta kalba neturiu su kuo bendrauti. Austėja M.: Manau, būtų ir pliusų, ir minusų. Smagu, kad gali suprasti ir susikalbėti su daugelio tautų atstovais, bet tuomet Lietuva nebūtų tokia lietuviška, norisi, kad būtų daugiau lietuviško kraujo žmonių. Ugnius pritaria Austėjai M.: Pliusas, kad labai smagu susikalbėti įvairiomis kalbomis, bet jei reikėtų jas visas mokytis mokykloje, tuomet kažin ar būtų taip smagu. Ignas: Atrodo, kad būtų šaunu, bet kiek daug rūpesčių būtų miesto administracijai patenkinti visų bendruomenių poreikius. Ieva: Taip, ir gali būti sunku įsidarbinti, nes Lietuva nedidelė šalis. Kokios veiklos projekte labiausiai jums patiko, ką būtų galima padaryti geriau? Austėja V.: Man šiame projekte pats svarbiausias dalykas buvo dalyvauti su draugėmis, su kuriomis galima linksmai praleisti laiką ir kartu lipdyti, jei būčiau viena, projektas taptų ne toks įdomus. Erikas: Man labai patiko pasivaikščioti ir klausytis istorijų. Būtų galima labiau išplėsti ekskursijas. Ugnius: Buvo labai įdomu, o dar įdomiau būtų sukurti virtualią aplinką ir su akiniais pačiam pasižvalgyti po senovinę Uteną, taip būtų geriau suprantama, kas buvo anksčiau. Ieva: Taip, vaikščioti labai patiko, nes šiaip mes bėgame, skubame ir beveik neatkreipiame dėmesio į aplinką, o dabar buvo proga pasižvalgyti, kas mus supa. Ką naujo sužinojote? Į šį klausimą dalyviai atsakė: Labai daug naujo sužinojome, nes iki šiol apie miesto istoriją ir kitas bendruomenes nedaug žinių turėjome. Buvo įdomu išsiaiškinti, kodėl, pvz. ta gatvė vadinama Žydų gatve. Gabiją Šlepetytę šis projektas inspiravo sukurti haiku:
Utenos dvaras
Čia Balsevičių rūmai
Buvo ten seniai
Mokiniams intensyvioji projekto dalis baigėsi, dalyviai vėl sugrįžo į karantininę Uteną ir laukia kitokių Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių, o organizatoriai su viltimi laukia pavasario, kad galėtų parodyti projekto rezultatus ir susitikimų metu gyvai pabendrauti su į instaliacijos pristatymus susirinkusiais žmonėmis.
Filmuką galite pamatyti čia: http://openminds.lt/projektai/suvarzymai-atvere-duris-eksperimentams-trumpa-kelione-i-senaja-utena-ir-pazintis-su-joje-gyvenusia-zydu-bendruomene/
Projekto vadovė Rimantė Černiauskaitė-Kėrienė
