Vytautas Kazela
Tapytoją ir keramikę Jolitą Levčenkienę žinojau iš bendrų Utenos rajono tautodailininkų parodų bei mugių. Pamatei iš tolo palapinėje keramikinius ar ant drobės nutapytus žirgus ir žinai, kad ten Jolita prekiauja.
Save ji laiko tikra uteniške, nors yra gimusi Antalieptėje, Zarasų rajone. Mergaitei buvo gal tik treji metukai, kai tėvai persikraustė gyventi į Uteną.„Gyvenime niekada negalvojau, kad būsiu dailininkė. Tiesa, vaikas būdama baigiau Utenos dailės mokyklą, bet man tai buvo, kaip ir kitiems vaikams, būrelis, popamokinis užsiėmimas. Mane lengva buvo auginti – nuperka spalvinimo knygutę, ir vaiko namuose tarsi nebūtų. Kai pabaigdavau spalvinti knygutę, ant sienų tapetų piešdavau. Kai pradėjau lankyti mokyklą ir reikėjo rinktis būrelius, parėjau namo ir pasakiau tėvams, kad noriu į muzikos arba dailės mokyklą. Aš gi ir groti maža mokėjau… Buvau vaikas gyvsidabris. Tėvai pasvarstė, kad jei nupirks pianiną, namuose nei dieną, nei naktį ramybės nebus, todėl ir išleido į dailę“, – prisimena J. Levčenkienė.
Tęsinį skaitykite 2021 02 06 „Utenyje“
