Aktualijos

Iš Kamčiatkos grįžęs uteniškis: „Kelionėse nutolsta popierinės problemos“

Rasa MILERYTĖ

Šiemet visi masiškai traukia į Černobylį, o uteniškių žygeivių klubas „Žygiuojanti lapė“ patraukė į atokiąją Kamčiatką. Pasidomėjus, kodėl rinkosi tokį tolimą kraštą, Tadas Lapinas sako, kad domino unikali gamta, neįkoptos viršukalnės ir turistų dar neatrastos vietos. Trijų savaičių kelionėje dešimties žmonių grupė įveikė milžiniškus atstumus, ragavo lietuviams egzotiško maisto, susipažino su vietiniais gyventojais, o žygiuose buvo nuolat lydimi meškų. Su keliautoju pasikalbėjome ne tik apie Kamčiatką, bet ir apie tai, kuo paties susiorganizuota kelionė skiriasi nuo siūlomų kelionių agentūrose, apie gražiausias Lietuvos vietas. Pasak T. Lapino, didžiausias su kelionėmis susijęs pavojus – tai, kad jos sukelia priklausomybę, o išvykų metu kylančius nesklandumus labiausiai atperka auganti vidinė patirtis.

Kodėl pasirinkote tokį atokų kraštą kaip Kamčiatka ir ką ten pamatėte? Norėjom leistis į atokesnę vietą, nes daugelyje šalių labai aktyvus turizmas. Netgi kalnai pilni žmonių. Nuvyksti į Himalajus, o atrodo, kad esi Bieliūnuose. Kamčiatkoje pamatėm labai daug. Pirmiausia tai gamtą, kokią retai pamatysi. Aišku, yra pasauly ir kitų vietų, kur gamta dar labiau laukinė, bet mums buvo keista matyti tokias erdves, tokius plotus, jau nekalbant, kad ten ugnikalniai, kas mums nebūdinga, vandenynas, gyvūnija. Kamčiatka, kaip žinoma, garsėja meškomis, jų teko sutikti nemažai. Meška – tai toks gyvūnas, kurį šiame krašte ne vienąkart pamatai, o du kartus per dieną. Visur pilna jų pėdsakų – eita, maitintasi. Meškos nebuvo agresyvios. Aišku, galėtų būti, bet imiesi tam tikrų priemonių, žinai, jog reikia elgtis taip, kad jos nebūtų užkluptos netikėtai. Kaip ir bet kuris gyvūnas – prieikit prie katino iš už nugaros ir jis šoks, pasišiauš. Ir su meškom taip pat. Matėm ir smulkių mums nebūdingų gyvūnų, pavyzdžiui, vadinamųjų Beringo suslikų – gana įdomūs maži padarėliai. Vandenyne orkas matėm, kurios vadinamos banginių žudikėmis. Kamčiatkos gamta – taiga. Mes esam praktiškai toj pačioj geografinėj juostoj, tai ten auga ir mums būdingi augalai, tik tiek, kad ten vandenynas, atšiauresnis klimatas, todėl yra ir šiaurei būdingų augalų, galbūt kokiai Norvegijai, Švedijai.

Tęsinį skaitykite 2019 10 12 „Utenyje“