Į mokomąją stovyklą Dauniškio gimnazijoje rinkosi ne vaikai, o tėvai

Rasa MILERYTĖ. Spalio 19 d. Dauniškio gimnazijoje įvyko vienos dienos stovykla, kurioje dalyvavę tėvai praktinių užduočių metu mokėsi, kaip bendrauti su paaugliais, kalbėjo apie priežastis, lemiančias nesusikalbėjimą, ir pagrindines bendravimo klaidas. Stovyklą organizavo ir vedė gimnazijos psichologė Agnė Vaiciukevičienė ir socialinė pedagogė Laura Peršonienė.
„Tam, kad galėtumėm dirbti pagal norimą profesiją, turime baigti mokyklą ir universitetą. Tam, kad galėtume vairuoti, turim išlaikyti egzaminą. Kad galėtume bažnyčioje įteisinti santuoką, turime baigti mokymus. O prieš susilaukiant vaikų, mums niekas neskiria jokių mokymų“, – sakė psichologė A. Vaiciukevičienė.
Vienas pagrindinių stovyklos tikslų, kaip pasakojo specialistės, – parodyti tėvams, kad paauglystėje jie yra svarbūs savo atžaloms. „Neretai sakoma, kad paaugliams svarbu tik draugai. Taip, vaikams svarbu bendraamžiai, svarbi jų nuomonė, bet jiems labai reikia, kad jų gyvenime dalyvautų ir tėvai, – kalbėjo psichologė. – Vaikai nori būti suprasti, išgirsti, kalbinami. Tik tėvams labai svarbu atsiminti, kad pradėti kurti santykį turi būtent jie.“
Kaip pasakojo specialistės, užmegzti santykį su vaikais labiausiai trukdo bendravimo klaidos, kurios neretai daromos dėl nežinojimo. Stovyklos metu buvo mokomasi tas klaidas atpažinti. Pagrindinės klaidos, kurias daro tėvai, – baimė kalbėti tam tikrais klausimais (pavyzdžiui, lytiškumo tema arba apie savęs žalojimą), vaiko problemų nuvertinimas, visažiniškas tonas, netinkama kūno kalba, pasitenkinimas minimaliais vaiko atsakymais („nieko nenutiko“, „viskas gerai“), nesutelktas dėmesys į vaiką. Jei bendraudami su vaiku tėvai vengia žiūrėti į akis, vaikas gali pasijusti nesaugus, jei bendraujama maisto gaminimo ar kitų veiklų metu, vaikas gali pasijusti neįdomus. Užduoti klausimą ir nesulaukti atsakymo, užduoti daug klausimų vienu metu, pradėti klausimą žodžiais „kodėl tu“ – tai irgi bendravimo klaidos.
Kaip sakė socialinė pedagogė L. Peršonienė, buvo stengiamasi tėvams įdiegti suvokimą, kad jie pajėgūs dalyvauti vaikų gyvenime, tik svarbu nebijoti klysti. „Nė vienas iš mūsų nėra tobulas, bet tėvai, deja, labai nenoriai pripažįsta, kad ir jie netobuli, kad gali kažko nežinoti. Turėjome užduotį – improvizavome, kaip išeiti iš nepatogių situacijų. Aš ir Agnė prisiėmėm paauglio vaidmenį ir bendravom su tėvais. Kai jie padarydavo bendravimo klaidą, sutilindžiuodavom varpeliu, tai buvo ženklas, kad tėvai turi klausti, ką padarė neteisingai. Vėliau jie tai įvertino kaip vieną sudėtingiausių, bet ir svarbiausių užduočių“, – pasakojo specialistė.
Specialisčių teigimu, džiugiausia buvo tai, kad tėvai išsakė kylančias problemas, domėjosi, kaip jas spręsti, bendravo nuoširdžiai ir dalijosi patirtimi.
Viena mama pasakojo, kad išlaukia, kol vaikas norės bendrauti, o tada jau visą dėmesį skiria jam, kita kontaktą mezga per bendrą veiklą, kuri kartais jai ir nėra įdomi, tačiau dėl vaiko, sakė, galinti padaryti bet ką. Dar viena mama patarė vietoje uždarų klausimų užduoti atvirus.
Tokia stovykla organizuota antrą kartą, bet tėvai, kaip teigė specialistės, išreiškė norą, kad jų būtų daugiau. tad dabar jau svarstoma per metus rengti ne vieną, o dvi stovyklas.