Genovaitė ŠNUROVA
Pavydžiu tiems, kurie Utenos autobusų stotyje lankosi itin retai, o jei ir užsuka ten vos keletui minučių, tai nespėja „susipažinti“ su didesne ar mažesne grupele stotyje nuolat sėdinčių, niekada niekur nevažiuojančių keleivių, kurių veiduose užrašytas ir jų gyvenimo būdas, ir visos gyvenimiškos istorijos.
Užtat tokiems kaip aš, t .y. kasdien ten besilankantiems, šitas Utenos „elitas“ jokių teigiamų emocijų nekelia. Greičiau atvirkščiai. Liūdna ir dėl to, kad jie stotyje jaučiasi šeimininkais, kad nėra tokios institucijos, kuri priverstų juos čia nesilankyti, kad jų keiksmažodžius girdi, atvirai geriamą alkoholį mato mokyklinio amžiaus vaikai. Tiesa, yra saugos tarnyba, kuri kartais čia atvažiuoja savo iniciatyva arba juos iškviečia dispečerė. Tik naudos iš to mažai: išvaryti per vienas duris, jie sugrįžta per kitas. Ir dar tyčiojasi iš bandančiųjų tvarką padaryti. Tarp jų visada būna vienas kitas smulkių pinigėlių prašytojas. Jokios agresijos iš jų gal niekas nepatyrė, bet toks įkyrumas vis tiek erzina. Nebe vienus metus čia lankosi, pasak liaudies, intelekto nesugadinto veido jaunuolis: aukštokas, lieknas, šiek tiek palinkęs. Tai nuolatinis smulkių pinigėlių prašytojas. Jam iki pilnos laimės užtektų ir 20, ir 30, o retais atvejais – 50 euro centų. Tas jaunuolis visada mielai prisideda prie „bambalius“ į stotį atsinešančių vyresnių vyrų, randa su jais bendrą kalbą, jam sudaroma galimybė „patraukti“ keletą gurkšnių tiesiai iš „bambalio“. Užtat po to, matyt, gauna užduotį – prisirinkti pinigėlių tiek, kad naujas bambalis išeitų.
Tęsinį skaitykite 2020 04 08 „Utenyje“
