Rasa MILERYTĖ,
Vytautas KAZIELA
Gintaras Bleizgys – poetas, rašytojas, vienas ryškiausių šiandienos lietuvių literatūros kūrėjų. Vilniaus universitete baigė literatūros teorijos magistrantūros studijas, dirbo mėnraščio „Metai“ redakcijoje, buvo vyriausiuoju žurnalo „Literatūra ir menas“ redaktoriumi, o vėliau pasuko į verslo sritį. Įvairių premijų laureatas, tarp jų – ir literatūrinės Antano Miškinio premijos. Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido naujausią rašytojo knygą „Sūpavimas“, kurios žanras – beveik dienoraščiai. Pristatydamas naujausią knygą Utenoje, G. Bleizgys užsuko į „Utenio“ redakciją, kur ir pasikalbėjome apie kūrybą, literatūros procesus, santykius su kritikais ir skaitytojais bei ne pačius smagiausius biografijos momentus.
Kaip jūsų gyvenime atsirado poezija?
Poezija mano gyvenime atsirado dar mokyklos laikais, buvo gal kokia 9–10 klasė. Nežinau, ar iki to laiko jau kažką rašiau, bet tikras susidomėjimas atėjo per vieną literatūros pamoką. Lietuvių kalbos mokytoja perskaitė Sigito Gedos poemą „Strazdas“, kurios nebuvo mokyklinėje programoje. Tuo metu buvo pavasaris, gamta Veisiejuose sužydėjusi, panašiai kaip poemoje, man kažkaip ta poema susisiejo su realybe. Pasiėmiau iš bibliotekos S. Gedos knygas – ne tik poezijos, bet ir kritikos, tik gal tada dar nesupratau, kas ten parašyta. Vėliau pradėjau skaityti Kornelijų Platelį, Vytautą Bložę – skaičiau tuos, kurie gyveno mūsų krašte. Prisimenu, kokiomis aplinkybėmis parašiau vieną pirmųjų eilėraščių. Buvau dar visai vaikas, kokių dešimties metų, nesupratau, kas yra ta poezija, bet jau buvo kažkoks keistas noras rašyti, būti šalia poezijos. Buvom svečiuose, pasiėmiau kažkokią knygą, romaną, ir pirmąjį puslapį šiek tiek pakeisdamas surimavau. Parodžiau giminaičiams, jie skaitė ir stebėjosi, kaip čia aš taip parašiau. Mokykliniais laikais tie eilėraščiai buvo vaikiški, o rimčiau rašyti pradėjau studijuodamas Vilniaus universitete.
Lygiagrečiai rašėte poeziją ir prozą?
Iš pradžių tik poeziją. Nebeprisimenu, kelintais metais, tai galėtų būti 1996–1997-ieji, „Šiaurės Atėnuose“ buvo pradėta aktyviai publikuoti esė. Ir Sigitas Parulskis išspausdino „Šiaurinę kroniką“ apie tėvo laidotuves. Mane tas tekstas labai sukrėtė ir tuomet pradėjau pats rašyti lyg ir kažką panašaus į esė. Juokaudamas sakau, kad mano eseistikos mokytojas yra S. Parulskis, nors jis vėliau nuėjo visai kita kryptimi.
Tęsinį skaitykite 2019 11 30 „Utenyje“
