Šį kartą į „Utenio“ anketos klausimus atsako uteniškis Povilas Syrrist-Gelgota, šiuo metu gyvenantis Osle (Norvegija), Oslo filharmonijos orkestro muzikantas, altininkas, studijavęs Vilniuje, Paryžiuje, Londone, Osle. Povilas kasmet surengia norvegiškos ir lietuviškos muzikos turą Lietuvoje ir Norvegijoje, kuria, aranžuoja muziką, inicijuoja įvairius muzikinius projektus. Žodžiu, tai žmogus-orkestras, su žmona violončelininke Toril auginantis tris vaikus. Turbūt mažai atsirastų prieštaraujančių tam faktui, kad žmones iš jaukių provincijos miestų ir miestelių į didmiesčius pašaukia naujų galimybių horizontai.
Kas konkrečiai jus paskatino išvažiuoti iš Utenos? Nuo mažų dienų griežiau smuiku. Kadangi muzika tapo man labai svarbia gyvenimo dalimi, tai įstojau į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Tokiu būdu atsidūriau Vilniuje. Vėliau studijas pratęsiau Lietuvos muzikos akademijoje, Paryžiuje, Londone bei Osle. Bestudijuojant Oslo muzikos akademijoje atsirado unikali galimybė – konkursas į vietą prestižiniame Oslo filharmonijos orkestre. Konkusą laimėjau ir aš, ir mano žmona violončelininkė Toril. Taip ir apsistojome Osle. Tai, kuo dabar esate, – likimo dovana, atsitiktinumas ar nuoseklus ėjimas į tikslą? Papasakokite apie save daugiau. Esu įsitikinęs, kad tai, ko gyvenime pasiekiau, yra mišinys mano darbo, pastangų bei sėkmės. Gal toks likimas buvo numatytas… Norėčiau dar daugelį metų užsiimti koncertine veikla bei pedagoginiu darbu, taip pat per savo kūrybą palikti pėdsaką po savęs. Yra toks sparnuotas posakis: „Žinau, kad nieko nežinau“. Ar galėtumėte jį pritaikyti sau? Posakiui „Žinau, kad nieko nežinau“ pritariu, mąstydamas apie pasaulį, visatą ir žmogaus gyvenimą apskritai. Tuo pat metu jaučiu, kad labai gerai žinau, ko noriu iš gyvenimo, ir to atkakliai siekiu. Iš esmės, ko gero, visa pasaulio civilizacija grįsta jėga, agresija, kova. Šiandien į politinę areną vis drąsiau žengia moterys. Ar pasaulis, vadovaujant moterims, galėtų tapti gražesnis, geresnis, ar tai tik iliuzija, kuria norėtųsi tikėti? Ką apie tai manote? Manau, kad moterų valdomas pasaulis būtų harmoningesnis, galbūt humaniškesnis. Būtų mažiau agresijos, daugiau dialogo. Ar šiandien jumis didžiuotųsi tėvai? Ar tos moralinės nuostatos, su kuriomis išėjote iš tėvų namų, pasiteisino gyvenime? Tikiuosi, kad mano mama manimi didžiuojasi. Pats jaučiu, kad išėjau į platųjį pasaulį turėdamas tvirtus moralinius pagrindus. Na, o gyvenimas tarptautinėje visuomenėje (orkestre apie 20 tautybių žmonių) bei naujoje kitokio mentaliteto šalyje suteikė daug naujų impulsų, daug ko išmokė. Jeigu dabar galėtumėte paskambinti sau, tuometiniam paaugliui iš provincijos miesto, ką pasakytumėte? Paskambinęs sau, paugliui, pasakyčiau, kad pasaulis spalvingas, platus ir aš turėsiu galimybę jį pamatyti. Gimtinė. Kas lieka čia ir ko negalima su savimi išsivežti? Gimtinė – mano asmenybės dalis ir nesvarbu, kiek metų būčiau išvykęs. Visada esant galimybei parvažiuoju aplankyti ir su džiaugsmu prisidedu prie Lietuvos, o ypač Utenos, muzikinio gyvenimo savo sugebėjimais scenoje.
Asmeninio albumo nuotr.
