Genovaitė ŠNUROVA. Laimingi esate, jei matote ir girdite pasaulį su visais vaizdais ir garsais. Kad ir kaip būtų gaila, įgimta prabanga girdėti ne visiems duota. O bendrauti tai reikia, įvairias problemas spręsti – irgi. Tačiau ką daryti, jei negirdi, ką tau sako, ką paaiškina ar pataria. O ir pats savo klausimo negirdi.
Laimei, yra lietuvių kalbos gestų vertėjos, kurios padeda kurtiesiems spręsti visas jiems iškilusias problemas. Utenoje tokį darbą dirba dvi jaunos moterys – tikra uteniškė, baigusi Dauniškio gimnaziją, Justina Tilindytė ir anykštietė Gustė Strumilaitė. Ilgokai su jomis tariausi dėl interviu, nes abi vertėjos – labai užimtos. Ko jau ko, o problemų ne tik sveikiesiems, bet ir kurtiesiems netrūksta.
Iš abiejų šios retos profesijos specialisčių sužinojau, kad Lietuvoje iš viso yra apie 100 lietuvių kalbos gestų vertėjų, kad tokio skaičiaus aiškiai per mažai, kad praktiškai nėra jokios konkurencijos, kad lietuvių kalbos gestų vertėjus teruošia tik Vilniaus kolegija ir kad iš nemažo pulkelio įstojusiųjų nubyra daugiau nei pusė.
Dar sužinojau, kad „tuščių dienų“, t .y. kai niekam neprireikia jų pagalbos, praktiškai nebūna, kad Utenoje yra apie 30 kurčiųjų, bet specialistės aptarnauja ne tik juos, o ir kurčiuosius iš aplinkinių rajonų, nes ten paprasčiausiai nėra tokių paslaugų galimybės.
Justina ir Gustė, viena kitą papildydamos, papasakojo, kad yra kurčiųjų darželiai, mokyklos, kur negirdinčius vaikus moko gestų kalbos. Jei vaiko tėvai irgi kurtieji, tai gestų kalba jų vaikams yra gimtoji, nes jie su tėvais taip kalba nuo pat kūdikystės. Jei vaikas gimė girdinčiųjų šeimoje ir jei tėvai nusprendė integruoti jį į visuomenę, tai vaiką leidžia būtent į tokį darželį, po to – į mokyklą, kurioje yra gestų kalbos pamokos. (Tęsinys 2020 08 26 laikraštyje)
