„Gerų knygų knygynėlis“ (A. Baranausko g. 17) pasipildė naujomis knygomis. Daugelio jų nerasite netgi didžiausių miestų knygynuose. Kviečiame apsilankyti, juolab kad tarp naujienų – dviejų uteniškių poezijos rinkiniai.
Vytautas Kaziela. „Sapnų slidininkas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2021)
„Sapnų slidininkas“ – tai dvyliktoji poeto Vytauto Kazielos knyga. Autorius yra pelnęs įvairių literatūrinių premijų, o jo rinkinys „Alyvmedžiai“ 2019-aisiais tapo „Metų knygos rinkimų“ poezijos penketuko nugalėtoju. Naujame rinkinyje V. Kaziela lieka ištikimas minimalizmui, jo žodis taupus, bet svarus, o eilėraščiai daugiasluoksniai. Poetas nevengia socialinių temų, randasi tekstų, susijusių su karantinu bei pandemija, tačiau juose sugeba neįsivelti į daugžodžiavimą, emocijas ir kuria netikėtus asociatyvius ryšius, gilias potekstes.
Knygos leitmotyvas – susitaikymas su savimi, savo ir aplinkos nykimu, išsiskyrimais. Viena ryškiausių naujojo rinkinio ypatybių – sugebėjimas jungti konkrečias kasdienybės detales su amžinosiomis meilės ir mirties temomis.
Regina Katinaitė-Lumpickienė. „Varna su baltu plūksnu“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2021)
Rinkinio eilėraščiai prabyla aukštaičių uteniškių tarme. Juose poetė derina šiuolaikinio gyvenimo detales su laikui nepavaldžia praktine išmintimi. Nors autorė neneigia objektyvaus žinojimo vertės, tačiau primena nepamainomą subjektyvios patirties svarbą žmogiškojoje egzistencijoje. Neretai prieštaringas asmens vidinis pasaulis atskleidžiamas nevengiant pasijuokti iš savęs, patiriant nuostabą ir netikėtus išminties blyksnius.
Aldona Ruseckaitė. „Per žarijas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2021)
Nedidelės apimties tekstuose, kai kur primenančiuose mažas noveles, talpiai, struktūriškai nuosekliai autorė neria pasakojimo tinklą. Ironija ir groteskas, lyrika ir autentiški susitikimai su lietuvių rašytojais, žūtbūtinis užsispyrimas, minant valdininkų slenksčius ir važiuojant biurokratijos mašina, įtraukia skaitytoją kaip deginanti akistata, kaip dokumentika. Tekstuose kalbėdama apie muziejininkystės kasdienybę (autorė 30 metų vadovavo Maironio lietuvių literatūros muziejui), A. Ruseckaitė nenusileidžia iki savigailos ar asmeniškumų, sunerdama spalvingą literatūros kūrinį – esė.
Erika Drungytė. „Kalnas ir miestas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020)
Naujojoje Erikos Drungytės poezijos knygoje „Kalnas ir miestas“ skaitytojai atras Vakarų ir Rytų kultūrų dermę. Dedikacijų gausa bei literatūrinės, filosofinės, mitologinės nuorodos leis susiorientuoti ir nepasiklysti poetiniuose labirintuose. Apie labirintą, beje, užsimenama ne be reikalo – šį įvaizdį poetė pasitelkia pavaizduodama išorinius ir vidinius žmogaus įvykius, koreliuojančius su nesustabdomu pasaulio ritmu, cikliškumu, mirtimi ir atsinaujinimu. Jungdama skirtingus motyvus, autorė primena, kad tikrovė, kurią mes patiriame, yra ne kas kita, kaip prieštaringų išgyvenimų ir potyrių dėlionė: vaikystė ir branda, trauminės patirtys ir išminties skaidrumas, pokalbis su kitu ir su savimi – visa pasirodo lyg įvairiaspalvio pasaulio audinio skiautės. Tad šioje poezijoje nėra nieko nereikalinga, viskas tarpusavyje susipynę, susiraizgę, „viskas ir viskas yra apvalu, ir viena iš kita išnyra be galo, be krašto“.
Ieva Rudžianskaitė. „Iš gervių“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2021)
„Iš gervių“ – antrasis Ievos Rudžianskaitės eilėraščių rinkinys. Knygos leitmotyvas – gervė, kurios simbolis svarbus Vakarų ir Rytų kultūrose, išreiškia transformaciją, perėjimą iš vienos dimensijos į kitą bei parodo, kad net kasdienė tikrovė nėra lengvai paaiškinama. Įdėmus skaitytojas daugiaplaniuose tekstuose atras įvairiausias filosofines ir teologines aliuzijas, susijungiančius skirtingus erdvėlaikius bei jautrų eilėraščių subjektės įsižiūrėjimą į pasaulio fenomenus, rūpestį dėl jų, vidinių būsenų ir išorinių įvykių apmąstymą. Subjektės savivoka yra vakarietiška, tačiau autorė sufleruoja, kad vakarietiškasis požiūris nėra nei privalumas, nei trūkumas: tiesa savaime yra daugialypė, nesanti jokios religijos ir kultūros nuosavybė, bet kylanti iš santykio su savimi ir kitais, nebūtinai žmonėmis.
Dovilė Zelčiūtė. „Šokiai Vilniaus gatvėje“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020)
Dovilė Zelčiūtė skaitytojui pažįstama kaip išpažintinės poezijos kūrėja, tačiau naujajame rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ poetė prabyla dar autentiškesniu, nei jai įprasta, balsu; atsiskleidžia ir puikus poetės (auto)ironijos pojūtis. Pastarąjį, be abejo, aptikome ir ankstesnėje jos kūryboje.
Šiame rinkinyje eilėraščių subjektė pasirodo esanti tvirto tikėjimo, gebanti be gražbyliavimo susitelkti į skausmingą, nepagražintą realybę, – artimojo ligą, mirimą ir mirtį, tačiau šios temos išgyvenamos be patoso ir egzaltacijos. Autorė atlieka savo pačios vaidmenį, nesidangstydama jokiomis kaukėmis, ir tai įtikina: poetinė kalba laisva, o kasdienybės ir buitinės detalės sklandžiai derinamos su krikščioniškomis frazėmis ir ženklais.
„Šokiai Vilniaus gatvėje“ pasižymi tokia išpažinties pateikimo forma, kuri nė nekvepia sentimentalumu, o susitelkimas į skausmo fenomeną atveria naujas poetinės raiškos galimybes.
Už šią knygą poetei paskirta Antano Miškinio premija.
