Rasa MILERYTĖ
Kiekvienas, išsikapstęs iš alkoholio liūno, pasakys: labiausiai padėjo ne psichologai, ne reabilitacija, o AA – anoniminių alkoholikų – susirinkimai ir kiti tą patį patyrę žmonės. Utenoje anoniminiai alkoholikai renkasi kelis kartus per savaitę. Susitikę kalbasi apie tai, kas jų gyvenime vyksta dabar, dalijasi prisiminimais apie praeitį. Grupės tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam alkoholikui. Esminė taisyklė – nepatarinėti ir nesmerkti. Mokomasi ne iš patarimų, o iš istorijų. Negalima primetinėti savo nuomonės, atėjusieji neverčiami kalbėti – kartais labai naudinga tik pasiklausyti, žmonės atsiveria tada, kai jaučiasi tam pasiruošę. AA grupės nariai vadovaujasi anonimiškumo principu: niekas, kas pasakyta grupėje, negali būti aptarinėjama už jos ribų su pašaliniais.
Susitikime atvira gyvenimo istorija pasidalijo Ainis (vardas pakeistas)
Buvau judrus vaikas – toks kaip visi. Domėjausi sportu, pats sportavau: užsiiminėjau rankiniu, žaidžiau krepšinį. Buvo laikas, kai lankiau muzikos mokyklą, bet laikui bėgant supratau, kad sportas labiau leidžia save realizuot. Kažkuriuo gyvenimo momentu man prasidėjo panikos atakos ir gyvenimas pasunkėjo. Ėjau pas gydytojus, vieni sakė, kad simuliuoju, kiti bandė padėti. Įvairių nuomonių buvo, bet esmė ta, kad jaučiausi labai blogai. Savaitgaliais šokiuose su draugais išgerdavau ir supratau, kad išgėręs esu drąsus, nebesijaudinu dėl sveikatos. Alkoholį ėmiau vartoti kaip vaistus. Bendravimo problemų neturėjau, gėriau tam, kad nusiraminčiau. Išgėręs jausdavausi bent šiek tiek geriau.
