Genovaitė ŠNUROVA
Tris mėnesius trukęs karantinas nė vieno žmogaus nepaliko nuošalėje. Suprantama, visus jis palietė skirtingai. Vieniems teko užsidaryti namuose, o iš jų išeiti tik esant būtinam reikalui, kitiems vis tiek reikėjo eiti į darbą, bet griežtai laikytis visų karantino reikalavimų, tretiems jis buvo nė motais – saviizoliacijos ar kitų karantino reikalavimų nepaisymas buvo stabdomas tik baudomis. Kaip sakoma – kiekvienam savo.
Bene labiausia žmones pykdė, kai kuriais atvejais netgi siutino, varė į neviltį medicininių paslaugų nepasiekiamumas netgi labai skubiais atvejais. Kiti rimtų problemų neturėjo, bet juos į depresiją stumtelėjo bendravimo stoka, kultūrinių renginių nebuvimas, kai kurių įvairias paslaugas teikiančių įstaigų ar įmonių veiklos sustabdymas. Kai kam teko į vėlesnį laiką nukelti asmenines šventes, melstis ne bažnyčioje, o namuose, su artimaisiais susisiekti tik su šiuolaikinių technologijų pagalba, kuri ne visiems garbaus amžiaus žmonėms yra įvaldoma. Visa tai niekai, jei lygintume su tais atvejais, kai karantino laikotarpiu teko laidoti artimuosius: nei dorai atsisveikinti su mirusiuoju negali, nei į amžinojo poilsio vietą tinkamai palydėti. O Kuktiškių seniūnijos Asmalų kaime gyvenančios Dalios Bareišienės atvejis – dar išskirtinesnis…
Tęsinį skaitykite 2020 08 26 „Utenyje“
