Aktualijos

Dviejų žmonių meilė sutvirtinta pagal senovės baltų papročius

Genovaitė ŠNUROVA

Eidama į iš anksto sutartą susitikimą su Tauragnuose gyvenančia Justina Kulbačiauskaite-Žebeliene, net nepagalvojau, kad toji diena Vaido ir Justinos Žebelių šeimai išskirtinė – tai jų santuokos diena. Ne tokios, kaip visų: Civilinės metrikacijos skyrius, amžinos meilės priesaika prie altoriaus pasirinktoje bažnyčioje, vaišės kuklioje kaimo turizmo sodyboje ar prabangiame restorane ir t. t. Juos sutuokė krivis Jonas Trinkūnas (dabar jau šviesaus atminimo) pagal senovės baltų papročius.
Tai išgirdus, iš anksto apgalvotas pokalbio planas, pasak vieno garsaus poeto, išnyko lyg dūmas, neblaškomas vėjo…

Neblėstantys prisiminimai
Kadangi pirmą kartą gyvenime likimas pamėtėjo progą apie tokią santuoką pasikalbėti su tiesiogine jos dalyve, tai paprašiau Justinos prisiminti tą dieną. „Tai vyko Dvarciškiuose (Švenčionių r.) prieš 11 metų, – mielais prisiminimais dalijosi Justina. – Aš ten vykstančiose stovyklose, seminaruose, paskaitose praleidau pačias ryškiausias vasaras, todėl nenuostabu, kad būtent šioje vietoje norėjau susituokti. Dar prieš vestuves pasiuvau apeiginius rūbus ne tik sau, savo vyrui, bet ir mūsų abiejų tėvams, broliui, sesei. Aš labai norėjau, kad svarbiausioje mano gyvenimo šventėje skambėtų kanklių ir būgnų muzika, nes kai girdžiu šiuos instrumentus, man visada per kūną bėgioja šiurpuliukai.
O apeigos buvo tokios: perėjome juostų tiltą, prie vartelių buvo ąsotis ir rankšluostis – kaip apsivalymo simboliai. Tada sustojome prie amžinosios ugnies, kur ir prasidėjo apeigos. Kaip jau sakiau, man buvo svarbu, kad fone grotų kanklėmis, būgnais. Buvo ir giesmių, skirtų Perkūnui, Gabijai, Žemynai…

Tęsinį skaitykite 2020 08 19 „Utenyje“