Vytautas KAZELA. Prasidėjus karantinui buvo uždarytos kavinės, picerijos ir valgyklos. Praėjusią savaitę kilo mintis: o kaipgi su tais, kurie maitinosi labdaros valgykloje? Daugeliui tai buvo vienintelė galimybė bent kartą dienoje gauti šilto žmoniško maisto. Ar jie buvo palikti likimo valiai, ar rasta kažkokia išeitis?
Paskambinau valgyklos telefonu. Atsiliepusi labdaros valgyklos darbuotoja Angelė Mažeikienė mane labai greitai nuramino.
„Dirbame. O kaipgi kitaip? Tik įvedus karantiną mes neįleidžiame žmonių į valgyklą. Maistą sudedame į vienkartinio naudojimo indus ir atiduodame žmonėms. Kas paprašo, duodame netgi vienkartinio naudojimo šaukštą. Mes dirbame įprastu režimu. Verdame sriubą, ruošiame antruosius patiekalus, į maišelius sudedame duoną. Aišku, dirbame su apsauginėmis kaukėmis, pirštinėmis. Žmonės eina pas mus su pertraukomis. Tas pertraukas išnaudojame patalpų vėdinimui ir dezinfekcijai.“
Prasidėjus karantinui lankytojų labdaros valgykloje daugėja. Ateina ir visai naujų žmonių, kurie iki tol labdaros valgykloje nesilankė. Darbo dienomis maistą atsiima apie 140 žmonių, šeštadieniais ir sekmadieniais jų būna šiek tiek mažiau. Virtuvėje sukasi trys čia dirbančios moterys: Angelė Mažeikienė, Genė Musteikienė ir Lendrina Meškauskaitė. Joms talkina savanorės Stasė Ruzgienė, Genovaitė Silovienė, Genutė Karalienė. Savanorės ateina pagal sudarytą grafiką. Jos skuta bulves, pjausto. (Tęsinys 2020 04 04 laikraštyje)
