Genovaitė ŠNUROVA
Eidama į svečius pas uteniškę Marianą Rukšėnaitę žinojau tik tiek, kad jauna moteris – neįgali, kad iš natūralios odos siuva labai gražias rankines, jaunimo labai mėgstamas nedideles kuprines ir vadinamąsias delninukes. Šios informacijos man pakako, kad susidomėčiau šia moterimi ir susitarčiau dėl pokalbio.
Vos susėdus pasikalbėti, Mariana prisipažino – sergu vėžiu. Šitą diagnozę ji pasakė taip ramiai ir tokiu balsu, lyg kalbėtume apie tai, kiek cukraus ji deda į kavos puodelį. „O kam dramatizuoti situaciją, – šypsodamasi kalbėjo šviesiaplaukė moteris, – kam dar labiau kartinti gyvenimą ir sau, ir aplinkiniams. Kaip bus, taip. Dabar man ligos remisija. Kiek ji tęsis ir kaip bus po to, aš negalvoju. Stengiuosi gyventi taip, kad visos dienos būtų prasmingos, kad nesėdėčiau nė minutės be užsiėmimo, kad galva nuolat būtų užimta įvairiomis idėjomis. Tegul žmonės nebijo šios ligos. Ji išgrynina sielą, priverčia pagalvoti apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Imi kitaip vertinti tai, ko anksčiau nepastebėjai ir nevertinai. Jei negalite užsiimti kokiais nors darbais, kur reikia specifinių žinių, gabumų, pagaliau – talento, keliaukit (kad ir po savo miestą pėsčiomis), skaitykit knygas, jei turite tėvus – būtinai kuo daugiau laiko praleiskite su jais, su vaikais, su anūkais.
Tęsinį skaitykite 2019 09 25 „Utenyje“
