Rasa MILERYTĖ
Gyvenimas beveik niekada nesusiklosto pagal išankstinį planą ir tai nėra blogai. Uteniškė Jurgita Gudelienė, puikiai pažįstama Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos lankytojams, baigė pedagogikos studijas, bet suprato, kad ši profesija – ne jai, ir jau 14-us metus save realizuoja dirbdama bibliotekoje.
Prisimink laiką, kai baigei mokyklą ir rinkaisi studijas. Kokius variantus svarstei ir kas nulėmė galutinį pasirinkimą?
Pagal išsilavinimą aš esu rusų kalbos mokytoja. Mano šeimoje labai daug pedagogų, taigi ir aš nuėjau tomis pėdomis, nors baigdama mokyklą galvojau ir apie socialinio darbo studijas, nes visada įsivaizdavau save dirbančią su žmonėmis ir tarp žmonių. Ir žinau kodėl: nes visiškai nemėgstu dirbti su popieriais, dokumentais ir prie stalo. Pildydama stojimo anketą įrašiau ir socialinį darbą, bet neįstojau į nemokamą vietą, man turbūt šiek tiek pritrūko drąsos rizikuoti – galbūt būčiau pakilusi ir į nemokamą vietą. Taip ir nuėjau į tuometinį Pedagoginį universitetą. Ar esu tuo patenkinta? Taip, nes kiekvienas etapas kažką duoda. Kalbos man visada patiko ir neblogai sekėsi. Patiko ir prancūzų kalba, kurią mokiausi mokykloje, bet pasirinkau studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Studijuoti buvo įdomu, nes viskas, kas susiję su literatūra, man yra artima nuo pat mažumės. Žinoma, buvo ir nemėgiamų paskaitų, tai yra kalbos dalykai, tačiau studijomis esu patenkinta. Tik dabar galvoju, kad galėjau eiti toliau, siekti magistro laipsnio. Įteikdamas diplomą dekanas mane kvietė į magistro studijas, bet tuo metu po baigiamųjų egzaminų dėl tam tikrų priežasčių buvau šiek tiek nusivylusi kai kuriais dėstytojais ir toliau nestudijavau. Išėjau iš universiteto su šiokia tokia nuoskauda, bet tai nereiškia, kad esu nepatenkinta studijomis.
Tęsinį skaitykite 2020 06 17 „Utenyje“
