Genovaitė Šnurova
Tema šiai publikacijai išsirutuliojo netyčia. Atsitiko taip, kad per pastaruosius metus ne vienas mūsų laikraščio skaitytojas paskambino ir išsakė savo nuomonę dėl kremavimo ir dėl tradicinių laidotuvių. Beveik visi skambintojai teigė buvę sutrikę, nežinoję, kaip jiems elgtis, kai vietoj tikėto tradicinio artimo žmogaus pašarvojimo pamatę, pasak jų, tik dėžutę.
Suprantu, kad ir kremavimo šalininkų yra, ir tik tradicinius šermenis pripažįstančiųjų. Viskas būtų gerai, jei visi mirusiojo artimieji turėtų vienodą nuomonę. Deja, sprendžiant iš skambinusiųjų išsakytų minčių, toli gražu taip nėra.
Kremavimas priimtinesnis jaunesniems, aukštesnio išsilavinimo žmonėms, o vyresnio amžiaus žmonės dažniau yra tradicinio atsisveikinimo su mirusiuoju šalininkai. Štai keletas jų išsakytų minčių.
Utenos rajone gyvenanti moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) sakė: „Kovo mėnesį mirė kitame rajone gyvenantis mano giminaitis. Kadangi tada jau buvo paskelbtas karantinas, velionis iš karto buvo kremuotas. Mums, giminėms, buvo pranešta, kad laidotuvės bus organizuotos karantinui pasibaigus. Taip ir buvo padaryta. Gavau pranešimą, kad giminaičio laidotuvės vyks birželio 9 d., kad atvažiuoti reikia į jo namus. Nuvažiavau. Šiek tiek anksčiau jau buvo suvažiavę giminaičiai iš kitų rajonų. Įėjau į namus ir pamačiau, kad visi susirinkę didžiajame amžinatilsio privataus namo kambaryje. Pasisveikinau su visais ir tik tada arčiausiai sėdinčiojo paklausiau, kurgi yra velionio palaikai. Paklaustasis mostelėjo visą sieną užimančios sekcijos pusėn ir pasakė, kad štai ten žiūrėčiau. Tik tada ir pamačiau vienoje sekcijos lentynoje stovinčią urną, šalia jos – uždegtą žvakę ir mirusiojo nuotrauką. Sutrikau. Nežinojau, kaip man elgtis: sukalbėti poterius atsistojus priešais urną, uždegti atsivežtą žvakę čia ar neštis į kapines, kur padėti gėles ir t. t. Mačiau, kad ir vėliau atvykusieji sutriko: šnibždėjosi tarpusavyje, klausinėjo vienas kitą, kaip tokiu atveju reikia elgtis.
Tęsinį skaitykite 2020 07 25 „Utenyje“
