Vytautas Kaziela
Grįžtu namo. Važiuoju nuo Troškūnų Anykščių link, o paskui jau į Uteną. Pusiaukelėje tarp Troškūnų ir Anykščių matau nuorodą į Andrioniškį. Et, sakau, šiame miestelyje nesu buvęs ir jaučiu, kad galima pro jį išvažiuoti į Kupiškio–Utenos plentą. Netrukus ir Andrioniškis. Kaimas kaip kaimas. Tokių Lietuvoje tūkstančiai. Bet bažnyčia čia išskirtinė – iš tašytų akmenų sumūryta. Priešais bažnyčią didelis skveras, šalia jo automobilių stovėjimo aikštelė.
Imu fotoaparatą ir išeinu pasidairyti. Iš skvero fotografuoju bažnyčią, o atėjęs ant šventoriaus – kryžius ir koplytstulpius. Matau jauną moterį šventoriuje, nulaužtas šakas renkančią. Priėjusi sveikinasi ir sako: „Tai mūsų šventove grožitės?“ „Taip, – sakau. – Labai jau graži jūsų bažnyčia. Tik, va, gaila, kad negalima iš vidaus pamatyti.“ „Jums pasisekė, – sako moteris. – Pamatysit.“ Ir vedasi mane ne prie paradinio įėjimo, o aš galvoju, kad gal jau trečią kartą girdžiu šituos žodžius. Viduje švaru, tvarkinga. Persižegnoju prie altoriaus, į aukų dėžutę įmetu du eurus, uždegu žvakelę ir pasimeldžiu už vaikus, kad jų kelią Dievas laimintų. „Anksčiau čia buvo maža medinė bažnyčia. Dabartinė pagal inžinieriaus Prano Markūno projektą ir jo lėšomis pastatyta 1935 metais. Tuometinės šviesuomenės vyrai, norėdami padaryti ką nors gero savam kraštui, galvojo Andrioniškyje statyti tuberkuliozinę ligoninę, bet žmonos juos perkalbėjo ir jie nusprendė pastatyti naują bažnyčią.
Tęsinį skaitykite 2021 05 22 „Utenyje“
