Aktualijos

Antanas Deveikis: „Dieve, tu mane sutvėrei, o aš tave padirbau. Dabar mes abu lygūs.“

Vytautas Kazela

Kažkaip likimas ar gyvenimas labai viską neteisingai sudėlioja. Paklausk bet kurioje Lietuvos vietoje, kokį žymiausią kryždirbį žino, visi kaip vienas atsakys, kad tai Vincentas Svirskis. Gyvenęs ir dirbęs Vidurio Lietuvoje – Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkėse. Ir tik apie Uteną ar Anykščius kažkas prisimins, kad šiuose kraštuose buvo kitas ne mažesnio talento kryždirbys Antanas Deveikis. Tai du stulpai, ant kurių laikosi visa senoji Lietuvos kryždirbystė.

Išsikėlęs užduotį parašyti apie šį talentingą meistrą, susidūriau su laiko neatitikimu. Sako, nerašytinė žmonių atmintis gali išsaugoti faktus ilgiausiai penkiasdešimt metų, o A. Deveikis gimė 1819 metų rugpjūčio 25 dieną Kuktiškių valsčiuje, Kačiūnų kaime. Pasimirė A. Deveikis 1929 metų rudenį Pakalnių valsčiuje, Vieteikių kaime, Antano Šukio pirtelėje. Palaidotas Pakalniuose, tik jo kapo vietos niekas neatsimena. Niekas kryždirbiui net kryžiaus nepastatė. Žiūrėdamas į jo gimimo ir mirties datas galvojau, kad čia vėl kažkas pripainiota. Paskui, kai pradėjau gilintis į šio žmogaus gyvenimą, paaiškėjo, kad kryždirbys iš tikrųjų išgyveno 110 metų.

Tęsinį skaitykite 2021 02 20 „Utenyje“