Rasa MILERYTĖ
Bibliotekoje eksponuojama jaunos menininkės Ievos Daščioraitės tapybos darbų paroda. Tai pirmoji merginos paroda. Ievai dar tik 17 metų, bet ji į meną ir į pasaulį žiūri rimtai, su pavydėtina įžvalga. Tapyba jai – saviraiška, galimybė išlieti jausmus ir į paviršių iškelti visuomenės problemas.
Piešia nuo mažų dienų
Į „Utenio“ redakciją užsukusi A. Šapokos gimnazijos gimnazistė I. Daščioraitė pasakoja, kad piešimas jos gyvenime atsirado labai anksti. Būdama dvejų metukų jau paišė siluetus, augant piešinių vaizdai ir struktūra kito. Piešiniuose vaizduodavo šeimos narius, mėgtų animacinių filmukų herojus, piešiniais išmargindavo ne tik popieriaus lapą, bet kai kada sienas ar balkono duris.
Ieva svarsto, kad ne žmogus renkasi meno formas, o menas – žmogų. Jei kažkuri forma patraukia, žmogus, sako menininkė, tarsi paskęsta tame. „Galbūt tai sielos pasirinkimas“, – spėja mergina. Pašnekovė sako eksperimentavusi su vizualiaisiais menais, bet piešimas ir tapyba jos nebepaleido.
„Kai supratau, kad man tai tikrai įdomu ir kad noriu tuo užsiimti ateityje, pradėjau lankyti dailės mokyklą. Ten įgijau piešimo pagrindus, žiūrėdama į kitų darbus mokiausi, kaip perteikti savo unikalumą“, – dailės mokyklą I. Daščioraitė pradėjo lankyti besimokydama penktoje klasėje.
Pasidomėjus, ar nėra rizikos, kad besimokydamas iš kitų kaip tik gali prarati savo unikalumą, mergina primena, kad senosiose dailės mokyklose menininkai mokėsi kopijuodami. „Toks mokymasis nėra blogai, jis suteikia pagrindus, o toliau jau tik nuo tavęs priklauso, kiek unikalių patirčių įdėsi į savo darbą. Apskritai mes dabar gyvename pasaulyje, kai unikalumo nėra daug, retai pasitaiko jį rasti“, – sako pašnekovė.
Tęsinį skaitykite 2021 03 31 „Utenyje“
